Kopija straipsnio, pasirodžiusio viename kelionių žurnale
Kai nebegali skaityti kelionių žurnalų, žiūrėti laidų apie tolimus kraštus ir net sapnuose nuolat regi saulę, supranti, kad laikas naujam nuotykiui - kelionei.
Nustebau išlipusi iš lėktuvo Ganoje. Buvo naktis, o miestas pilnas šviesų švieselių. „Oho” - pagalvojau, „Afrikoje nėra taip blogai, jie net turi elektrą”. Apie Afriką nežinojau nieko, o filmuose mačiau tik pusnuoges kaulais apsikarsčiusias gentis. Pasirodo Afrikoje jie nelaksto pusnuogiai, o „kaulais apsikarsto” tik apeigų metu.
Nežinau kas, gal nuotykių troškimas paskatino mane leistis į dvejus metus trukusią kelionę po vakarų Afriką ir Ganą, o gal protėvių šauksmas ir būgnai paskatino ten likti ilgiau nei planavau…
Karštis, prie kurio neįmanoma priprasti
Lietuvei, mėgstančiai baltą sniegą ir karštą arbatą, sunkiausia buvo priprasti prie saulės. Ganoje karšta ir drėgna, nors termometro stulpelis rodo 32 laipsnius ir atrodytų, kad yra kraštų, kur saulė dar kaitresnė, Ganoje karštis nemalonus, jeigu vaikštai gatvėse, nes oras labai drėgnas, tad nuolat prakaituoji ir geri daug vandens. Išlindus iš dušo reikia vos 5 minučių, kad prakaitas vėl imtų varvėti. Vienintelis išsigelbėjimas - paplūdimys, kur palmių pavėsyje gali pailsėti nuo miesto triukšmo ir atsigaivinti vandenyno bangose arba šaltu alumi ar kokoso pienu.
Moterys džiaugiasi, kad tokiu oru lengvai krenta svoris, atsiveria veido poros, o oda tampa švelni nenaudojant jokių kremų. Tik rūbus skalbti tenka kiekvieną dieną, o dienos suvartojamo vandens kiekis siekia Lietuvoje išgeriamo vandens mėnesio normą. Kiekvieną rytą išėjus į gatvę sakau „Oi kaip karšta”, nors žinau, kad niekas nepasikeis, juk buvo karšta vakar, bus karšta ir rytoj. Vis tik pasiskundus pasidaro lengviau, o gatvėje nusipirkus rankšluostėlį ir valantis prakaitą nuo kaktos, pagalvoji, kad ne taip ir blogai, juk esi amžinoje vasaroje, kur viskas ir visada žalia ir daug nuotykių.
Lušnynų draugai
Ganos sostinė Akra pilna ir naujų viešbučių, ir lušnynų. Stebina prabanga, kurios nemačiau Lietuvoje ir vargas, kurio norisi nepastebėti. Visai netoli miesto centro yra lušnynų kvartalas, vadinamas Nima. Ten net paprastas ganietis bijo užeiti, nes lušnynuose gyvena saviti žmonės, uždari, nedraugiški, pavojingi. Ten esi svetimas arba savas, pašalaičių nepasitaiko. Man pasisekė, tapau sava ir suradau savo antrąją afrikietišką šeimą būtent Nimos lušnyne.
Lušnynai pasižymi savita kultūrą, ten žmonės tiki dvasiomis, dievais ir aukojimais, ten nuolat skamba magiška būgnų muzika ir kupinas paslapties afrikietiškas šokis. Domėjimasis kultūra ir paskatino mane užsukti į Nimą. Ėjome keturiese: lietuvė, du vokiečiai ir prancūzas. Buvo labai nejauku, nes ne tik žmonės, bet ir jų lūšnos turėjo akis, visi stebėjo mus įtartinai ir baugščiai, jaučiausi tarsi vagis, įsėlinęs į karaliaus brangenybių menę, ir norintis pasisavinti tai, kas brangiausia karaliui. Jaučiausi taip, tarsi pats oras nepageidauja manęs čia. Jaučiausi iš kito pasaulio, o šis pasaulis tarsi šaukė: „Eik iš kur atėjusi, čia ne tavo vieta, tu ne čia priklausai”, bet smalsumas ir noras susidraugauti, pažinti tą nedraugišką pasaulį buvo didesnis už baimę. Mes ieškojome aikštės, kur skamba būgnai, kur šoka žmonės, kur gyvena dvasios… Ilgai ieškoti neteko, juk būgnai skamba garsiai…ėjome gatve, namukai susigrūdę vienas prie kito ir sunku patikėti, kad kažkur šalia vyksta ritualinis šokis. Priėjome namą su mažutėmis durimis į kiemą ir labai nustebome pamatę, kad kiemas - tai didelė aikštė, kurioje apie dvidešimt žmonių: vieni šoka, kiti groja būgnais, koromis ir kitais instrumentais.
Pasitiko mus grupės lyderis Kodžio. Pasakėme, kad norime mokytis afrikietiškų šokių ir muzikos. Jis sutiko mus draugiškai ir tapome Agbe grupės nariais. Keturis mėnesius du kartus per savaitę susitikdavome ir šokdavome, grodavome, dainuodavome. Nima tapo draugiškesnė, žmonės ėmė šypsotis, o mes vis greičiau atkartodavome būgnų ritmus. Tapome pilnaverčiais grupės nariais, tapome šeimos nariais ir ėmėme lankytis dvasių apeigose, laidotuvių ceremonijose, vestuvėse. Keista, bet visuomenės atsumtieji tapo mano nauja šeima, kurios taip trūko. Nesvarbu, kad dauguma jų neturi darbo ir pinigų, kad vaikai laksto basi ir apiplyšę, juos nuolat lydi daina ir šypsena. Jie visada pasiruošę padėti, net jeigu paskutinius savo marškinius reiktų atiduoti, jie tapo artimi ir draugiški - lušnynų žmonės.
Ganoje labai daug bažnyčių, čia jos kitokios nei pas mus, o ir Dievo garbinimas vyksta ne tyliame pamaldume, bet šokant ir dainuojant. Nesuprantu, kaip jiems pavyksta suderinti krikščionybę, musulmonų tikėjimą ir senąjį dvasių garbinimą. Visos religijos tokios skirtingos, bet kažkokiu būdu jos rado santarvę ten, kur aukojami šunys ir katės bei meldžiamasi biblijiniam Dievui.
Ganoje gyvenama gentimis arba šeimomis. Gentį sudaro broliai, seserys, vaikai, pusseserės, pirmoji žmona, antroji žmona, jos vaikai ir t.t. Kiekviena gentis arba šeima gyvena viename name, kuris iš išorės atrodo mažas. Namas ovalo formos, kurio viduryje didelis vidinis kiemas, čia gyvena šunys, katės, ožkos, čia prausiami vaikai, verdamas valgis, vyksta aukojimas dvasioms, įrengta šventykla genties dievams, į vidinį kiemą atsiveria begalės įėjimų, durų duryčių, už kurių verda gyvenimas.
Name, kuriame lankiausi aš, buvo kokių 40 skirtingų įėjimų. Vieni įėjimai turėjo vos vieną kambarėlį su lova, kur gyvena vyras ir žmona, kiti įėjimai turėjo po kelis kambarėlius, kur gyvena gausesnės šeimos. Kambariai dažnai perskirti kartoniniu popieriumi.
Kiekviena gentis turi savo dievus ir dvasias, kuriems aukoja.
Kartą metuose vyksta aukojimo ceremonija, prieš kurią genties vyresnysis kalbasi su dvasiomis. Kalbėtis padeda marichuana (arba žolė) taip pat specialūs Kolos riešutai, kurie padeda pasiekti transo būseną. Dvasių garbinimo ceremonijoje skamba būgnai ir garbinimo šokiai dvasioms. Aukojimo ceremonija trunka visą savaitę, o jos finale paaukojama karvė, kurios kraujas išliejamas and genties dvasių stabo, o mėsa kepiama ir dalijama visiems genties nariams ir svečiams. Dvasios pasako, kokių aukų nori, tad pradedama aukoti nuo šunų, kačių, vištų, avių, ožkų ir baigiama karve. Aukos paliekamos kiemo viduryje.
Šunų ir kačių gentis nevalgo, bet visa kita mėsa sunaudojama, nes dvasioms reikalingas tik kraujas. Sunkiausia buvo stebėti aukojamus naminius gyvūnus: šunis ir kates. Man buvo skaudu ir nesuprantama, kaip mažą žvėriuką, kuris tau tarnauja ištikimai galima imti ir nužudyti. Bet gavau paaiškinimą, kad šuo - tai namų sargas, jis saugos žmogaus pasaulį, tačiau paaukojant šunį jis tampa tavo dvasinio, o ne materialinio turto globėju, jis ima saugoti tavo dvasinius turtus, atsidūstu ir žinau, kad daugelio dalykų turbūt niekada nesuprasiu, bet kol esu čia privalau gerbti tai, kas jiems šventa.
Laidotuvės ir dvasių įsikūnijimas
Dvasioms ne tik aukojama, bet dvasios įsikūnija į žmones. Dažniausiai tai nutinka laidotuvių ceremonijose. Kai miršta žmogus, visas kaimas renkasi į laidotuvių ceremoniją. Laidotuvės trunka tris dienas. Čia jie neverkia, jie šoka, dainuoja, groja būgnais, taip išlydi žmogaus dvasią į kitą pasaulį. Laidojimo apeigose vyrauja raudona ir juoda spalvos. Vietiniai privalo gerbti dvasias, kad šios įsileistų mirusįjį į dvasių pasaulį, todėl vyrai ceremonijos metu privalo būti iki pusės nuogi, o moterų pečiai turi būti atidengti. Visi į ceremoniją ateina basomis kojomis ir šoka ritualinius šokius, kad pamalonintų dvasias.
Ritualiniai laidotuvių šokiai
Šokiai vyksta kelias naktis, o skambant tam tikrai būgnų muzikai iššaukimos dvasios, kurios įsikūnija į žmones ir šie ima keistai elgtis, bėgioti lyg pamišę.
Laidojimas kupinas visko, tik ne skausmo. Čia pilna paslapties, pagarbos praeičiai ir keisto tikėjimo daugeliui Europiečių nesuprantamais dalykais.
Paskutiniai begemotai ir civilizacijos nepaliestas kaimukas
Pabodo miesto šurmulys, gatvės kamščiai ir dulkės, todėl nusprendžiau pakeliauti po nacionalinį parką ir pažiūrėti į begemotus. Sėdu į vietinę transporto priemonę vadinamą Tro Tro (mūsų mikriukų atitikmuo, tik kokių 20 metų senesnė transport priemonė, dažnai be langų, durys atsidaro tik iš lauko pusės, o vietoj sėdimų dviejų vietų drąsiai telpa 4 suaugusieji), taigi sėdu į Tro Tro ir keliauju į Ganos šiaurę prie Juodosios Voltos upės, kur gyvena begemotai. Kelionė ilga, po 16 valandų pastebiu klimato pokyčius. Ganos šiaurėje klimatas karštas ir sausas. Daug karščiau nei pietuose, tačiau ne taip drėgna, todėl neprakaituoji, nes nuo sauso oro prakaitas išdžiūna net nespėjęs išsiskirti. Kuo toliau į šiaurę, tuo mažiau žmonių kalba angliškai, čia paplitę vietinės kalbos, kurių Ganoje daugiau nei 40. Keliauju į šiarės rytus ieškoti begemotų. Surandu kaimą, kuriame įsikūręs nacionalinio parko „reindžeris” su dideliu šautuvu.
Jis vienintelis kalba angliškai ir sako, kad kelaiuti į upę dabar nėra prasmės, nes jau po pietų, todėl susitariam, kad keliausim ryte. Mano kurpinėje fofoaparatas ir dantų šepetėlis. Jau pripratau, kad Ganoje visko galima nusipirkti gatvėje. Moterys ir vyrai nešioja įvairias gėrybes induose ant galvų. Čia galima nusipirkti duonos, arbūzų, bananų, net šuns pavadėlį, taigi labai nustebau, kad Bui nacionaliniame parke nėra moterų su gerybėmis, nėra net parduotuvių.
Merginos prekiauja gėrybėmis: kairėje mergina su lukštuose virtais žemės riešutais, dešinėje mergina, siūlanti pyragėlius su mėsa
Taigi stoviu su savo fotoaparatu apsupta vaikų, kurie šaukia „Obruni, obruni” (baltas žmogus), o pilvas gurgia, pinigų turiu, o parduotuvės nėra. Kaimo žmonės pavaišino mane kiaušiniene, o sutemus pasijautau kaip rojuje.
Niekada nematę televizoriaus kaimuko vaikai labai laimingi pozavo ir žiūrėjo į savo nuotraukas fotoaparato ekranėlyje
Vaikai mielai bendrauja su užsieniečiais ir vadina juos „Obruni”
Visame kaime niekas neturi nei vienos mašinos, čia nėra elektros. Visame kaime vienas motociklas ir keli dviračiai. Žmonės valgo tai, ką užaugina, vaikai mokosi kieme, po mango medžiu įkurtoje mokykloje. Keista, bet jie labai laimingi.
Sutemus (o temsta čia apie 6 valandą vakaro) viskas nurimsta, nėra jokio garso, girdi tik vėjelį medžiuose, o dangus pilnas žvaigždžių, mėnuliui apšvietus kelią jautiesi kaip po žibintais. Taip ramu ir tylu, kad gali girdėti net savo mintis ir sunku patikėti, jog kažkur žmonės zuja gatvėmis, “pypsi” automobiliai, prekybos centruose vyksta išpardavimai, o Maximos pilnos žmonių. Sunku patikėti, kai esi taip toli nuo civilizacijos, sunku patikėti, kai girdi žemės kvėpavimą ir susilieji su gamta…
Kviečiu ir jus leistis į kelionę, gal susitiksim ten, kur groja būgnai, žvejų kaimeliuose dega laužai ir groja reggae muzika, kur žmonės neturi elektros, bet šoka ir gyvena kartais daug smagiau už mus.
Rodyk draugams