aqua.afrika

Essė Ganos žurnalui

When I get tired of my relationship I quit, but as a result I become depressed and I say: “There is NO love, the reason of being together is because it is profitable for one side or the other. And marriage is only for profit, but not for love”. Sometimes I say “Love does not exist”, because I saw so many sad examples of “love”, when girl was left alone or guy was cheating on her. A friend of mine found out that her fiancé is already married in the evening before her marriage, I was dating someone who is already married, he didn’t tell me, because he knew that I would quit, the other boyfriend was engaged, the third one had a girlfriend…
So when I say “Love does not exist”, I have the right to say so. Some people (especially guys) try to convince me opposite saying that I met wrong people in my life, but can all the people I met be wrong?
I never liked St. Valentine’s Day (I heard that Ghanaians call it Chocolate Day, because girls are supposed to get chocolates from guys, in two years I didn’t get any!).
Back home we have all these red heart shaped balloons, teddy bears, red chocolates and red roses. All is red, all is bright and artificial. Kids in schools run all day round and stick red heart stickers on each other’s cheeks, for them it’s fun, for me it’s sad, because we are losing the meaning of St. Valentine’s Day, we are losing the essence of love. I am afraid that one day love will become as fake as Valentine’s Day. Why? Because true love does not need any cheap red heart stickers or white teddy bears, love does not need Valentine’s Day to show how much we appreciate and love each other. This day become too commercial and I started hating it. But then I attend one event that changed my mind.
Happy FM Valentine Mass Wedding was something amazing. Happy FM, radio station owned by Global Media Alliance organized a mass wedding for the fourth time. Event took place at the Accra International Conference Center. 50 couples got married on St. Valentine’s Day. Most amazing thing was to see this big conference hall full of nicely dressed families and friends of the brides and grooms. The wedding didn’t cost anything for the couples. And it’s amazing that a radio station is showing so much love and care to people on such a significant day - Valentine’s Day. When I saw all these grooms dressed in black and white in front of the stage waiting for their brides, and the brides coming with their fathers- the emotion in their eyes, tears and happiness. It was a day to remember as dreams were fulfilled. Some couples having been waiting for this beautiful day after living together as husband and wife for several years. They could not afford a white wedding, though they dream about it all day, all night. Happy FM Mass Wedding is a life time gift and even a miracle!
I was taking pictures, I saw how they said “YES”, I saw how they exchanged their rings, I saw happiness and love in 100 people’s eyes. Hundred people were happy and totally in love, so I felt ashamed. I felt ashamed that I had been denying love.
Definitely love exists, but our paths haven’t cross yet, we haven’t met each other , but I know one day we will meet, I am sure one day you also will meet love in the eyes of someone, you will meet love in the eyes of someone the same way as the couples in the Happy FM Valentine Mass Wedding did. It was the best example of love: 50 couples, 100 people, 200 eyes cannot lie.
I am happy I was at the place where love was blossoming.

Aqua Stunzenaite

Straipsnis iš Afrikos dienų….

Afrika visada man kvepėjo džiunglėmis ir liūtais, skambėjo būgnais ir genčių apeiginiais šokiais bei „Keistuolių” dainele „ o o o o manoji Afrika”.

Daugelis net nesusimąsto, kokia didelė ir skirtinga toji Afrika. Kiekviena šalis unikali savo kultūra, religija ir klimatu. Krokodilai gyvena ne tik Nile, bet ir šventuose ežeruose, kur jie mielai plaukioja kartu su vietiniais kaimo vaikais. Drambliai nesigano pamiškėse, o liūtai kai kur jau seniai išnaikinti, bet po kokių penkių dienų varginačios kelionės visureigiu gal pamatysi kokį vieną, deja man nepavyko. Čia nekalbu apie Keniją, kur matyti liūtą - kasdienybė. Afrikoje bnet klimatas įvairus: kai kur taip karšta ir sausa, kad niekada neprakaituoji, nes prakaitas nespėjęs išsiskirti išdžiūna, kai kur taip drėgna, kad lįsti po dušu - beprasmiška, nes kakta akimirksniu aprasoja nuo prakaito.
Apie Afriką žinojau tik iš kino filmo „Dievai tubūt pamišo”. Aš kaip ir daugelis mačiau Afriką egzotišką, idomią ir kiek bauginančią. Trečiojo pasaulio šalys… čia galima tikėtis bet ko, geriausiu atveju kaulais apsikarsčiusių pusnuogių vietinių.
Lėktuvui nusileidus Ganos oro uoste pagalvojau: „nebus čia taip blogai, jie turi elektrą” . Radau ir universitetų,ir prekybos centrų bei prabangių viešbučių, deja iki šiol neteko pamatyti nei vieno kaulais apsikarsčiusio čiabuvio. Jau įsitikinau, kad jie neegzistuoja.
Tik išlipus iš lėktuvo vidury nakties į veidą tvoskė su niekuo nesumaišomas Afrikos karštis ir kvapas, kvapas prakaito, dainų, šokių, gaivus kaip šviežių apelsinų, kuriuos moterys nešioja ant galvų, saldus kaip ka tik palmių aliejuje keptų „plantain” ir troškus kaip šiukšlyno kvapas.
Gana draugiška šalis, čia musulmonai ir krikščionys, protestantai ir vietinių senųjų religijų pasekėjai sėdi savo parduotuvėlėse ir jiem nerūpi kuo tu tiki, svarbu, kad kažkuo tiki.
Aš tikėjau savo draugu. Vienas geriausių Ganos būgnų gamintojų paveldėjo šį amatą iš savo tėvo - kaimo žynio. Būgnas - labai svarbus instrumentas - tai žmogaus sielos atspindys. Būgnais žmogus užmezga ryšį su dvasiomis, būgnais žmogaus siela prabyla, būgnais išreiškiame tai, ko negalima nusakyti žodžiais.
Nuostabus žmogus Emman, jis man parodė, kur gyvena dvasios ir kada jos ateina. Ritualinėse genties apeigose, kai žyniai nuo kolos riešutų giliame tranze kartu su būgnų ritmu ateina dvasios, ateina tam, kad nubaustų, atleistų, įspėtų arba pasikalbėtų. Dvasios nėra linkusios draugauti, bet palankiau į žmones žiūri, kai joms paaukojama auka: šuo, katė, višta, avis, geriausiu atveju karvė. Ko konkreti dvasia nori, gali pasakyti tik su ja ryšį palaikantis genties vyresnysys, tėvas, žynys.
Emman turėjo tapti žyniu - tai ilga ceremonija. Pirmiausia dvasios būsimam žyniui padeda išsirinkti vietą, kurioje bus jo šventovė, kur jis galės kalbėtis su dvasiomis, ir kur dvasios padės gydyti žmones. Emman man norėjo parodyti tą stebuklingą vietą: švarią, neužterštą, aplink tik miškai ir šaltinis su kriokliu, ten gyvena paukščiai, o į mažą ežerėlį išgerti vandens atklysta beždžionės. Emman norėjo man parodyti tą vietą, bet nespėjo, o gal aš neradau tam laiko, nelabai tikėjau, kad tankiai apgyvendintoje Ganoje dar galima rasti žmonių nepaliestą vietelę. Kaip ten būtų, vieta išrinkta, dvasioms ji patinka, dabar laikas apeigoms. Atsivertimas žyniu - nepaprastas dalykas: keturiolikos dienų visiška izoliacija, jokio kontakto su išoriniu pasauliu, jokio maisto, nei vandens, tik specialos rūkomosios žolės ir kola riešutai, kurie nuskaidrina tavo protą ir tu susitinki ir bendrauji su savo dvasiomis ir protėviais. Po keturiolikos dienų - įšventinimo ritualas, nuskutami plaukai ir apeiginiai būgnai skelbia apeiginių šokių pradžią. Čia pasirodo dvasios ir dievybės, jeigu tik jos užsinori.
Emman turėjo ilgus plaukus, dredus. Plaukai siekė juosmenį, auginti penkiolika metų. Plaukuose visa jo galia, jų nuskutimas - tai atsivertimas, įšventinimas į naują gyvenimą, kai tu nebepriklausai niekam, nebepriklausai nei pats sau, nei savo šeimai. Dabar tu priklausai visiems vienu metu. Buvau pakviesta į finalines apeigas, kur dalyvauja ne visi, tik išrinktieji. Baltajam žmogui dalyvauti ten, kur kalbasi dvasios - didelė garbė.
Emman mane mylėjo, gal todėl dvasios man buvo palankios. Aš mylėjau jį kitaip, negu baltuosiuos, mylėjau kaip savo mokytoją. Didžiavausi juo. Žmogus statė mokyklą savo kaime našlaičiams vaikams, nes mokslas - svarbiausias dalykas. Emman nesimokė mokykloje, nebuvo progos, jis pažino pasaulį per keliones ir žmones, kuriuos sutiko savo kelyje. Didžiavausi juo, nes toks mažas žmogus darė tiek daug , tikėjo tuo, ką darė ir iš savo mažos parduotuvytės, kur pardavinėjo būgnus turistams, sugebėjo užsidirbti tiek, kad nupirktų žemę mokyklai savo kaime.
Matau jį ligoninėj, ant metalinio surūdijusio suolo, praeiviai nebekreipia dėmesio, ligoninėj negyvas žmogus ant suolo - kasdienybė. Jeigu tu ant suolo - vadinasi priklausai atstumtiesiems, tiems kurie neturi pinigų, kai jų labiausiai reikia. Jeigu neturi pinigų - tavimi nebus pasirūpinta. Tą dieną daugelis bėgiojo ir ieškojo pinigų, deja rado per vėlai. Pirmadienis…gydytojai nežino, kas yra, Emman kojos sutino, jam sunku kvėpuoti, jis ligoninėj. Ligoninėj per daug žmonių ir per mažai lovų, per mažai paklodžių, per mažai vietos, per mažai darbuotojų, per mažai pinigų… jeigu tau reikia operacijos, ji atliekama tik tada, kai susimoki iš anksto, jeigu opercijai reikia vaistų - bėgi į vaistinę pirkti, stovi eilėje, negauni, bėgi į kitą vaistinę, kol subėgioji pacientas gal jau ir nukraujavo, nes niekas nieko nepradėjo daryti, juk kartu su vaistais turėjai nupirkti ir tvarsčius, adatas, pirštines. Antradienį Emman deguonies kaukėje baigėsi deguonis, reikėjo pinigų nupirkti naujam deguoniui. Emman gyvena Akros lušnyne, augina dvi dukreles, neturi daug pinigų, jo draugai bėgioja po lušnyną ir renka pinigus. Surenka, tik per vėlai. Jie randa Emman ant surūdijusio suolelio, gydytojai nurašė jį, kaip vargšą, neturintį pinigų, atjungė deguonį, išnešė iš palatos ir leido mirti koridoriuje. Jeigu neturi pinigų - mirk, čia tiek sergančių, kad užuojautai nėra vietos, užuojauta netelpa, jai gėda būti tarp dejuojančios minos, rėkančių vaikų, gimdančių mamų ir senolių, liūdnomis akimis, užuojauta vengia tokių vietų, jai gėda už žmones. O mano galvoje kirba viena mintis: „Jeigu tik būčiau žinojusi…”, juk negaila pinigų, kiek kainuoja draugo gyvybė? Ne daugiau nei 50$, įsivaizduojat!!! 50$, turėjau juos, tik per vėlai.
Laidotuvės po Velykų, čia niekas neverkia, visi šoka. Vėl dundės apeiginiai būgnai ir vėl šoksime mes, Emman šį kartą šoks su dvasiomis, šokius, kurių mokė mus. Vėl visi kalbės, kad jo mirtis - tai buvusios žmonos užkalbėjimas, juodųjų dvasių darbas, džiu džiu darbas, juodoji magija, kuriai buvo galima pasipriešinti. Visi kaimo senoliai liepė Emman nusiskusti plaukus, nes plaukuose užkerėjimas, jis atsisakė, žinojo kodėl, žinojo, kad turi būti įšventintas ir negalėjo skustis iki susitikimo su dvasiomis, iki prisikėlimo… Sostinėje jis buvo vargšas lūšnyno nuskurdėlis, o savo genties kaime - žynys, vienintelis galintis palaikyti ryšį su dvasiomis ir užtarti žmones. Emman buvo viskas, o tuo pačiu ir niekas.
Žinau, galėjau aprašyti gražiąją Afriką, su vestuvėmis, kaukių šokiais, draugiškais šypsniais… Taip - tai dalis Afrikos, kurią pažinau, bet šiandien taip norėjosi papasakoti istoriją apie stebuklus ir niūrią kasdienybę, apie tikėjimą dvasiomis ir apie neviltį, apie mediciną ir jos beprasmybę, apie tikėjimą tuo, kuo norime tikėti, apie 50 dolerių mano stalčiuje, kurių tiesiog negaliu išleisti, tai atrodo tarsi pasityčiojimas iš to, kas brangiausia - gyvybės.
Žinau tik viena, tikime tuo kuo norime tikėti: vienu Dievu, dviem ar trim, šiuolaikine medicina ar dvasiomis. Aš dėkinga savo draugui už tai, kad parodė, jog galima tikėti daug kuo, dėkinga, kad galiu šokti kartu su vietiniais ir šaukti dvasias.
Man, Europos pilietei, kuri turi magistro laipsnį ir tiki mokslu, o ne stebuklais dabar kyla abejonė: pasitikėti medicina, kuri palieka tave ant suoliuko be deguonies, ar dvasiomis, kurios išmoko tave šokti ir į pasaulį žvelgti šiek tiek kitaip, šiek tiek giliau ir rimčiau. Nežinau, gal reikėjo rašyti apie ką nors labai gražaus ir kvapą gniaužiančio, gal, bet kitaip negaliu, nes jaučiuosi skolinga žmogui, kuris išmokė daug ko apie „trečiojo pasaulio šalis”, kurios tiki stebuklais ir gal ne be reikalo…

Kopija straipsnio, pasirodžiusio viename kelionių žurnale

Kai nebegali skaityti kelionių žurnalų, žiūrėti laidų apie tolimus kraštus ir net sapnuose nuolat regi saulę, supranti, kad laikas naujam nuotykiui - kelionei.
Nustebau išlipusi iš lėktuvo Ganoje. Buvo naktis, o miestas pilnas šviesų švieselių. „Oho” - pagalvojau, „Afrikoje nėra taip blogai, jie net turi elektrą”. Apie Afriką nežinojau nieko, o filmuose mačiau tik pusnuoges kaulais apsikarsčiusias gentis. Pasirodo Afrikoje jie nelaksto pusnuogiai, o „kaulais apsikarsto” tik apeigų metu.
Nežinau kas, gal nuotykių troškimas paskatino mane leistis į dvejus metus trukusią kelionę po vakarų Afriką ir Ganą, o gal protėvių šauksmas ir būgnai paskatino ten likti ilgiau nei planavau…
Karštis, prie kurio neįmanoma priprasti
Lietuvei, mėgstančiai baltą sniegą ir karštą arbatą, sunkiausia buvo priprasti prie saulės. Ganoje karšta ir drėgna, nors termometro stulpelis rodo 32 laipsnius ir atrodytų, kad yra kraštų, kur saulė dar kaitresnė, Ganoje karštis nemalonus, jeigu vaikštai gatvėse, nes oras labai drėgnas, tad nuolat prakaituoji ir geri daug vandens. Išlindus iš dušo reikia vos 5 minučių, kad prakaitas vėl imtų varvėti. Vienintelis išsigelbėjimas - paplūdimys, kur palmių pavėsyje gali pailsėti nuo miesto triukšmo ir atsigaivinti vandenyno bangose arba šaltu alumi ar kokoso pienu.
Moterys džiaugiasi, kad tokiu oru lengvai krenta svoris, atsiveria veido poros, o oda tampa švelni nenaudojant jokių kremų. Tik rūbus skalbti tenka kiekvieną dieną, o dienos suvartojamo vandens kiekis siekia Lietuvoje išgeriamo vandens mėnesio normą. Kiekvieną rytą išėjus į gatvę sakau „Oi kaip karšta”, nors žinau, kad niekas nepasikeis, juk buvo karšta vakar, bus karšta ir rytoj. Vis tik pasiskundus pasidaro lengviau, o gatvėje nusipirkus rankšluostėlį ir valantis prakaitą nuo kaktos, pagalvoji, kad ne taip ir blogai, juk esi amžinoje vasaroje, kur viskas ir visada žalia ir daug nuotykių.
Lušnynų draugai
Ganos sostinė Akra pilna ir naujų viešbučių, ir lušnynų. Stebina prabanga, kurios nemačiau Lietuvoje ir vargas, kurio norisi nepastebėti. Visai netoli miesto centro yra lušnynų kvartalas, vadinamas Nima. Ten net paprastas ganietis bijo užeiti, nes lušnynuose gyvena saviti žmonės, uždari, nedraugiški, pavojingi. Ten esi svetimas arba savas, pašalaičių nepasitaiko. Man pasisekė, tapau sava ir suradau savo antrąją afrikietišką šeimą būtent Nimos lušnyne.
Lušnynai pasižymi savita kultūrą, ten žmonės tiki dvasiomis, dievais ir aukojimais, ten nuolat skamba magiška būgnų muzika ir kupinas paslapties afrikietiškas šokis. Domėjimasis kultūra ir paskatino mane užsukti į Nimą. Ėjome keturiese: lietuvė, du vokiečiai ir prancūzas. Buvo labai nejauku, nes ne tik žmonės, bet ir jų lūšnos turėjo akis, visi stebėjo mus įtartinai ir baugščiai, jaučiausi tarsi vagis, įsėlinęs į karaliaus brangenybių menę, ir norintis pasisavinti tai, kas brangiausia karaliui. Jaučiausi taip, tarsi pats oras nepageidauja manęs čia. Jaučiausi iš kito pasaulio, o šis pasaulis tarsi šaukė: „Eik iš kur atėjusi, čia ne tavo vieta, tu ne čia priklausai”, bet smalsumas ir noras susidraugauti, pažinti tą nedraugišką pasaulį buvo didesnis už baimę. Mes ieškojome aikštės, kur skamba būgnai, kur šoka žmonės, kur gyvena dvasios… Ilgai ieškoti neteko, juk būgnai skamba garsiai…ėjome gatve, namukai susigrūdę vienas prie kito ir sunku patikėti, kad kažkur šalia vyksta ritualinis šokis. Priėjome namą su mažutėmis durimis į kiemą ir labai nustebome pamatę, kad kiemas - tai didelė aikštė, kurioje apie dvidešimt žmonių: vieni šoka, kiti groja būgnais, koromis ir kitais instrumentais.
Pasitiko mus grupės lyderis Kodžio. Pasakėme, kad norime mokytis afrikietiškų šokių ir muzikos. Jis sutiko mus draugiškai ir tapome Agbe grupės nariais. Keturis mėnesius du kartus per savaitę susitikdavome ir šokdavome, grodavome, dainuodavome. Nima tapo draugiškesnė, žmonės ėmė šypsotis, o mes vis greičiau atkartodavome būgnų ritmus. Tapome pilnaverčiais grupės nariais, tapome šeimos nariais ir ėmėme lankytis dvasių apeigose, laidotuvių ceremonijose, vestuvėse. Keista, bet visuomenės atsumtieji tapo mano nauja šeima, kurios taip trūko. Nesvarbu, kad dauguma jų neturi darbo ir pinigų, kad vaikai laksto basi ir apiplyšę, juos nuolat lydi daina ir šypsena. Jie visada pasiruošę padėti, net jeigu paskutinius savo marškinius reiktų atiduoti, jie tapo artimi ir draugiški - lušnynų žmonės.
Ganoje labai daug bažnyčių, čia jos kitokios nei pas mus, o ir Dievo garbinimas vyksta ne tyliame pamaldume, bet šokant ir dainuojant. Nesuprantu, kaip jiems pavyksta suderinti krikščionybę, musulmonų tikėjimą ir senąjį dvasių garbinimą. Visos religijos tokios skirtingos, bet kažkokiu būdu jos rado santarvę ten, kur aukojami šunys ir katės bei meldžiamasi biblijiniam Dievui.
Ganoje gyvenama gentimis arba šeimomis. Gentį sudaro broliai, seserys, vaikai, pusseserės, pirmoji žmona, antroji žmona, jos vaikai ir t.t. Kiekviena gentis arba šeima gyvena viename name, kuris iš išorės atrodo mažas. Namas ovalo formos, kurio viduryje didelis vidinis kiemas, čia gyvena šunys, katės, ožkos, čia prausiami vaikai, verdamas valgis, vyksta aukojimas dvasioms, įrengta šventykla genties dievams, į vidinį kiemą atsiveria begalės įėjimų, durų duryčių, už kurių verda gyvenimas.
Name, kuriame lankiausi aš, buvo kokių 40 skirtingų įėjimų. Vieni įėjimai turėjo vos vieną kambarėlį su lova, kur gyvena vyras ir žmona, kiti įėjimai turėjo po kelis kambarėlius, kur gyvena gausesnės šeimos. Kambariai dažnai perskirti kartoniniu popieriumi.
Kiekviena gentis turi savo dievus ir dvasias, kuriems aukoja.
Kartą metuose vyksta aukojimo ceremonija, prieš kurią genties vyresnysis kalbasi su dvasiomis. Kalbėtis padeda marichuana (arba žolė) taip pat specialūs Kolos riešutai, kurie padeda pasiekti transo būseną. Dvasių garbinimo ceremonijoje skamba būgnai ir garbinimo šokiai dvasioms. Aukojimo ceremonija trunka visą savaitę, o jos finale paaukojama karvė, kurios kraujas išliejamas and genties dvasių stabo, o mėsa kepiama ir dalijama visiems genties nariams ir svečiams. Dvasios pasako, kokių aukų nori, tad pradedama aukoti nuo šunų, kačių, vištų, avių, ožkų ir baigiama karve. Aukos paliekamos kiemo viduryje.
Šunų ir kačių gentis nevalgo, bet visa kita mėsa sunaudojama, nes dvasioms reikalingas tik kraujas. Sunkiausia buvo stebėti aukojamus naminius gyvūnus: šunis ir kates. Man buvo skaudu ir nesuprantama, kaip mažą žvėriuką, kuris tau tarnauja ištikimai galima imti ir nužudyti. Bet gavau paaiškinimą, kad šuo - tai namų sargas, jis saugos žmogaus pasaulį, tačiau paaukojant šunį jis tampa tavo dvasinio, o ne materialinio turto globėju, jis ima saugoti tavo dvasinius turtus, atsidūstu ir žinau, kad daugelio dalykų turbūt niekada nesuprasiu, bet kol esu čia privalau gerbti tai, kas jiems šventa.
Laidotuvės ir dvasių įsikūnijimas
Dvasioms ne tik aukojama, bet dvasios įsikūnija į žmones. Dažniausiai tai nutinka laidotuvių ceremonijose. Kai miršta žmogus, visas kaimas renkasi į laidotuvių ceremoniją. Laidotuvės trunka tris dienas. Čia jie neverkia, jie šoka, dainuoja, groja būgnais, taip išlydi žmogaus dvasią į kitą pasaulį. Laidojimo apeigose vyrauja raudona ir juoda spalvos. Vietiniai privalo gerbti dvasias, kad šios įsileistų mirusįjį į dvasių pasaulį, todėl vyrai ceremonijos metu privalo būti iki pusės nuogi, o moterų pečiai turi būti atidengti. Visi į ceremoniją ateina basomis kojomis ir šoka ritualinius šokius, kad pamalonintų dvasias.
Ritualiniai laidotuvių šokiai
Šokiai vyksta kelias naktis, o skambant tam tikrai būgnų muzikai iššaukimos dvasios, kurios įsikūnija į žmones ir šie ima keistai elgtis, bėgioti lyg pamišę.
Laidojimas kupinas visko, tik ne skausmo. Čia pilna paslapties, pagarbos praeičiai ir keisto tikėjimo daugeliui Europiečių nesuprantamais dalykais.
Paskutiniai begemotai ir civilizacijos nepaliestas kaimukas
Pabodo miesto šurmulys, gatvės kamščiai ir dulkės, todėl nusprendžiau pakeliauti po nacionalinį parką ir pažiūrėti į begemotus. Sėdu į vietinę transporto priemonę vadinamą Tro Tro (mūsų mikriukų atitikmuo, tik kokių 20 metų senesnė transport priemonė, dažnai be langų, durys atsidaro tik iš lauko pusės, o vietoj sėdimų dviejų vietų drąsiai telpa 4 suaugusieji), taigi sėdu į Tro Tro ir keliauju į Ganos šiaurę prie Juodosios Voltos upės, kur gyvena begemotai. Kelionė ilga, po 16 valandų pastebiu klimato pokyčius. Ganos šiaurėje klimatas karštas ir sausas. Daug karščiau nei pietuose, tačiau ne taip drėgna, todėl neprakaituoji, nes nuo sauso oro prakaitas išdžiūna net nespėjęs išsiskirti. Kuo toliau į šiaurę, tuo mažiau žmonių kalba angliškai, čia paplitę vietinės kalbos, kurių Ganoje daugiau nei 40. Keliauju į šiarės rytus ieškoti begemotų. Surandu kaimą, kuriame įsikūręs nacionalinio parko „reindžeris” su dideliu šautuvu.
Jis vienintelis kalba angliškai ir sako, kad kelaiuti į upę dabar nėra prasmės, nes jau po pietų, todėl susitariam, kad keliausim ryte. Mano kurpinėje fofoaparatas ir dantų šepetėlis. Jau pripratau, kad Ganoje visko galima nusipirkti gatvėje. Moterys ir vyrai nešioja įvairias gėrybes induose ant galvų. Čia galima nusipirkti duonos, arbūzų, bananų, net šuns pavadėlį, taigi labai nustebau, kad Bui nacionaliniame parke nėra moterų su gerybėmis, nėra net parduotuvių.
Merginos prekiauja gėrybėmis: kairėje mergina su lukštuose virtais žemės riešutais, dešinėje mergina, siūlanti pyragėlius su mėsa
Taigi stoviu su savo fotoaparatu apsupta vaikų, kurie šaukia „Obruni, obruni” (baltas žmogus), o pilvas gurgia, pinigų turiu, o parduotuvės nėra. Kaimo žmonės pavaišino mane kiaušiniene, o sutemus pasijautau kaip rojuje.
Niekada nematę televizoriaus kaimuko vaikai labai laimingi pozavo ir žiūrėjo į savo nuotraukas fotoaparato ekranėlyje
Vaikai mielai bendrauja su užsieniečiais ir vadina juos „Obruni”
Visame kaime niekas neturi nei vienos mašinos, čia nėra elektros. Visame kaime vienas motociklas ir keli dviračiai. Žmonės valgo tai, ką užaugina, vaikai mokosi kieme, po mango medžiu įkurtoje mokykloje. Keista, bet jie labai laimingi.
Sutemus (o temsta čia apie 6 valandą vakaro) viskas nurimsta, nėra jokio garso, girdi tik vėjelį medžiuose, o dangus pilnas žvaigždžių, mėnuliui apšvietus kelią jautiesi kaip po žibintais. Taip ramu ir tylu, kad gali girdėti net savo mintis ir sunku patikėti, jog kažkur žmonės zuja gatvėmis, “pypsi” automobiliai, prekybos centruose vyksta išpardavimai, o Maximos pilnos žmonių. Sunku patikėti, kai esi taip toli nuo civilizacijos, sunku patikėti, kai girdi žemės kvėpavimą ir susilieji su gamta…
Kviečiu ir jus leistis į kelionę, gal susitiksim ten, kur groja būgnai, žvejų kaimeliuose dega laužai ir groja reggae muzika, kur žmonės neturi elektros, bet šoka ir gyvena kartais daug smagiau už mus.

Do you remember that feeling when you are so happy. When butterflies are flying in your belly and you feel so light that you want to fly. All around looks so bright and happy and you are so happy too because you are in LOVE. You love someone so much that you would sacrifice all is needed: you family, your friends, and your beloved job. If needed you would leave your town or even your country. Do you remember that feeling when you know you could do or give all for the other person?
Yes LOVE is beautiful. But what happens if the other part doesn’t feel the same way, what if the other part doesn’t feel like sacrifice. What if other part thinks: “Ok this girl/boy loves me and can do all for me, so let him/her do it”. And here it comes, the other side of love, painful, stressful, dark. You feel depressed, sad, sometimes you cry at night, but you hope that one day you wake up and the other part will feel the same, so you have hope and you keep it, you try to pretend you are happy and you keep doing things to please the person you love till one day you understand that it is damn comfortable for someone to have you around without any contributions, promises, without any love. One day you wake up and you realized that you are just a toy or a little puppy in small kids’ hand. He is happy to have you till he finds new toy to play.
If you are lucky you will recognize this and you will start questioning yourself: “Is this what I deserve, I gave all my love to you, and this is what I deserve, to be a toy till you find another”. After some time you feel strong enough to stop this. First you say “STOP” to yourself and finally to the person you are in love with. You make a decision and now you start growing out of the relationship, you are going up to the mountain. Time to time you get tired and you want to give up, come back, because mountain seems too high, but your mind helps you, maybe your close friend supports you too and says “Come on, it’s just the small mountain, you can climb it, you climbed much higher before” and you have courage to continue. After climbing for a long time you come to the stage where you simply cannot come back, where you see your achievements and it would be shame to come back, because if you come back now it means you didn’t learn anything, you didn’t grow and the job you did till now is just the waste of time. You didn’t reach the top yet, but its close and it would be shame to come back and start from the beginning.
It can be that one day you will receive a phone call from your love and he/she will say: “Come to me, I know you love me and I want to make you happy”. Your heart will say YES FINALLY, but deep inside you know that there is no way back.
Just like with the clothes of our childhood. For example, I had my old school shirt for long time, it reminded me of very good times, it reminded me of my childhood and adventures I had, but there is no way I can come back, because it belongs to my past and there is no way I will fit in the shirt again, because I grew up, I am different, I am bigger. So I have the choice to keep the old shirt in my closet and time to time take it off to remember or I can throw it away and let new experiences fill my life and new closes fill my closet. But I know I cannot put it on and wear because I am bigger now.
SO with love is the same, even if you still love, sometimes you cannot come back and you just have to let it go, just let it go, because now you are much bigger than the love you are feeling.
Good luck

Crouds of people

When I travel by plane always happens SOMETHING….In Paris they exploded someone’s luggage so we were late to our flight and had to stay overnight, first time, when I was going from Ghana home British airways staff was on strike so flights were cancelled, coming from Lithuania back to Ghana Volcano erupted, so all Europe could not travel, it was a big deal. This time I am very happy, because its Christmas and I am going to see people I love so much, so Saturday night before departure (I have to leave Sunday night) I invited some people and made nice pancakes with homemade chocolate, fresh banana and ice-cream. SO I am very happy, 14 people came, sitting eating, playing, drinking, well to make it short having fun. Last week I was very very busy, so no time for TV, news or internet. And guess what???? SURPRIZE!!! Europe is very very nice because its snowing, ye really…..!!!!! Happy X-Mas with the snow, just some of my quests say that flights to Europe are cancelled, because of the snow, I cannot believe, but shadow of suspicion is inside of me , so 3.37 am I got SMS from British Airways that my flight is canceled and that I have to contact their office, in the morning I check internet and its TRUE, I don’t fly, so I call Accra airport, no answer, I got here with Lucia, and information desk does NOT know if the flight is cancelled or not, so he gives 2 BA phone numbers, no one is picking, their office is closed, so I am advised to come back around 4. Around 4 pm I am in airport, line near British Airways office, 6 pm. I already know that there is no flight….DAMN IT, all is planned, they give me 2 options:
FIRST go home not on 19th, but on 22nd, this is difficult, because my other flight from London by Scandinavian airlines and I am not sure if this flight will be cancelled if not I have to stay in London for X-mas…
SECOND option is to fly with Lufthansa to Frankfurt and definitely there will be flight to London (yes sure, rule NO1 NEVER EVER TRUST GHANAIAN), so second option looked better, I already had mood to travel so I choose the second option. Check in 6.00-9.00. 6 pm I am still in airport and my luggage not fully packed….sh…I try to go home fast, taxi is expensive, but this time I don’t care, I WANT TO GO HOME.
So somehow 8.30 I did check in, flight is very nice, all night I was watching movies, Emma and David would be surprised…..two of the movies were Romantic, ha ha, so 6 am I am in Frankfurt and first thing I see is… my flight to London is cancelled, so it means I cannot go to Copenhagen and then to Vilnius, I WANT HOME, SO I join the line for tickets rebooking, after 1,5 hours finally its my turn and you know what, ladies says „ sorry you have two different tickets” there is no way you can go to London today… so I ask what to do, she says that she has no authority to change my flight with Scandinavian airlines and I should go to main hall, B section, table 430-440.
Somehow I start crying, no one sees me, but I start, it’s too much pressure, too much and I feel that I should never ever travel alone anymore….I wish Lucia, Emma, David would be here, if I had chance to talk to Set or Eddie on phone I would be great, small problem my MTN does not work and Lithuanian card expired, so no connection with the world, damn it, so I cry and go, finally I SEE B section, 430-440 is empty, so they directed me to the other place….I start walking and I walk 10 minutes and still cant see the end of the line, IMAGINE, SO I start crying even more, like small kid, I see that I will never go home and I feel so so so tired, didn’t sleep for 3 nights, just couldn’t sleep….so what’s next….I start waiting, 10 pm I am in the middle of the line and then miracle…..I see Reuters, cameras, journalists, interviews, there is such a big crowd of people, I had never seen it before, never ever in my life, so because of Media THINGS START WORKING. Nice man comes to me, listens what’s wrong with me and directs me to the 3rd place, I have hope now, but if I will have to wait in the line for 3 more hours then I will go on the road to hitchhike home, so I run as fast as I can and the line is very small, because it just had been opened…I wait just one hour and lady near ticket desk somehow issues me new ticket: Frankfurt-Copenhagen-Vilnius. Home I should be today 23.59. Nice time to come back.
Now I am waiting for the plane from Frankfurt and I really hope it will come and I will be able to go home safe and sound.
Ok…last update…I am in Copenhagen it took me all day to go. Frankfurt flight was supposed to leave 11.40 am, left 3 pm, so I was sitting on the chair, sitting on the ground, standing, standing on one leg, standing on another, holding walls, dancing, walking, walking opposite direction, walking in the circle, but finally I was on the flight. Also they warned me, that my luggage will probably be lost. So I was thinking “OH MY GOD” what about my X-mas presents? No one will get them. Finally I am in the plain. I wanted to sit near the window, I love sitting near the window, because you can see the clouds and feel like in the fairy tale. I told that I didn’t see snow for 2 years, so then officer changed my place with other guy, saying “HIS GIRL NEEDS TO SEE SNOW”. It was funny. In the plane we were sitting one more hour, because they had to clean the plane from ice and put anti-freezing liquid. Flight was very short and beautiful, nice white snowy clouds, bright moon in the sky and red skies from the sun which almost went down. I was too slow with my camera, of course this beauty can’t be repeated in any picture, and it is just for eyes and memory.
So Copenhagen… I have the ticket to Vilnius and waiting for the flight, its nice here, I just bought expensive my favorite perfume, I think today I deserve it, also I was starving so spend 10 euros for simple sandwich, crazy expensive world, but we will survive. I hope Virgute will come to pick me to airport…
People wish me good luck and never ever let me go to airport alone, that place is my PANIC ZONE.

Ok my PC is dying and this is my first blog in English, (Utku enjoy)

Aqua

Šiandien pasiilgau namų, taip labai labai pasiilgau, pasiilgau raudonų, geltonų krentančių lapų, pasiilgau pirmųjų snaigių, pasiilgau, kai iškišti nosį iš po kaldros per šalta, kai norisi lindėti šiltai visą dieną, pasiilgau Kauno senamiesčio, kur vaikinas lietui lyjant groja gitara, o aš klausau pasislėpus už kampo, kad neišbaidyčiau muzikos dvasios. Pasiilgau nakties ir kaštonų po langu, kai liūdna ir norisi bastytis po tamsų Kauną, kai eini ir matai tik girtus prie kebabinės, pasiilgau kelio į BO, kai pakeliui užsuki į Jam pubą, randi draugus ir užsibūni. Pasiilgau jūsų, kai liūdna arba kai gera, kai susitinkam su Zuikiuku arba Vasara ir geriam didelį puodą kavos gatvėj. Pasiilgau Aurytės ir jos žieminio palto geriant virtuvėj arbatą, pasiilgau Loretos, ypač kai ji nesišneka, o aš bijau užeiti ir paklausti, pasiilgau Rituko ir jos apkabinimo, kai mažiausiai to norisi, bet po to taip gera pasidaro, kad nepalieka tavęs ramybėj, nes būtent ir nesinori būti vienam. Pasiilgau Ievos ir jos kulinarinių sugebėjimų, pasiilgau Gintarės ir jos protingų minčių. Pasiilgau brolio ir grįžimo kartu namo naktį, kai smagu ne nuo alaus, bet nuo buvimo kartu, kai šokam ir niekas nerūpi, pasiilgau sesės priekaištų, kad ją pamiršau, pasiilgau mamos ir jos susirūpinusio veido, kai nepasakoju jai apie savo ateitį, pasiilgau tėčio, kai jis pabunda piktas nuo kutenamų kojų padų, pasiilgau gyvenimo, kai eini į teatrą, kai liūdna, kad lyja, kai liūdna, kad nelyja, kai žmonės dainuoja roką, pasiilgau Viktoro, vis dar svarbu ką galvoja Paukštis ir Ernestas, pasiilgau žalios pievos ir pietų su Aida, pasiilgau Pluošto ir kūgelio, pasiilgau žmonių, kuriuos galiu apkabinti, bet kažkodėl niekad nedrįstu, pasiilgau jūsų žmonės mielieji, lyg ir nieko nenutiko, tik pasiilgau, šiek tiek, o gal labai, bet ateina Kalėdos ir grįšiu.

Turiu draugą ir mokytoją vardu Kodžio. Čia Ganoje jis mano antroji šeima. Kodžio gyvena Nimoje, žmonės kalba, kad tai vienas pavojingiausių rajonų. Atseit ten gyvena vagys ir nusikaltėliai.
Nima - tai lušnynai, žmonės gyvena purve ir skurde, lankausi ten dažnai, bet kaskartą matau ir jaučių visų žmonių žvilgnius, jie ne pikti, ne agresyvūs, bet verčia mane jaustis nemaloniai, ten jaučiuosi kalta, dėl savo kilmės ir spalvos, jaučiuosi kalta, kad turiu švarius rūbus ir galiu sau leisti nusipirkti kažką gražaus. Nima - tarsi stebuklų šalis, kuri baugina, bet tuo pačiu ir traukia. Lušnynuose gyvena Kodžio ir jo šeima, tetos, dėdės, broliai, pusbroliai, žodžiu daugybė žmonių, jie kilę iš Togo valstybės, visai šalia Ganos. Kodži turi grupę, čia mokiausia groti būgnais ir šokti Afrikietiškus šokius, čia suradau savo šeimą, kur galiu ateiti bet kada ir jaučiuosi kaip namie, jie manimi rūpinasi, o ir aš nuolat galvoju apie juos.
Kartą paklausiau Kožio apie nusikalstamumo lygį Nimoje, jis man papasakojo, kad prieš gerus šešis metus čia buvo baisu įžengti, net policija bijojo. Tada vietinė bendruomenė nusprendė apsivalyti nuo nusikalstamumo ir įkūrė specialių komitetą, kuris baudžia nusikaltėlius. Komitetas baudžia žiauriai, bet teisingai, taigi dabar nebėra nusikalstamumo, bet žmonės vis dar bijo įžengti į Nimą, o aš ten lankausi dažnai, kai turi ten draugų, niekas nedrįsta prie tavęs lįsti, tik jauti stebint šimtus akių ir akyčių.
Taigi, šeštadienį po darbo vėl žengiau į Nimą. Kodžio pakvietė į ypatingą šventę. Padėkos ir aukojimo dievams šventę. Nupirkau du butelius stipraus vietinio alkoholio. Vieną genties vadui, kitą Kodžio ir žengiau į Afrikietiškus namus. Jie keisti, iš gatvės nieko nematyti, bet įėjus į vidinį kiemą atsiveria begalės durų duryčių ir ten pilna žmonių. Čia gyvena visa gentis arba kitaip - šeima. Gentis turi savo šventyklą dvasioms ir dievams. Kartą metuose vyksta aukojimo šventė, kur dievams aukojami gyvūnai. Šventę trunka 5 dienas, t,y naktis, pradedama švęsti apie 7 vakaro, baigiama 4 ryte. Visi išsidažę kūnus keistais ženklais, vyrai iki pusės nuogi, kai kurios moterys taip pat. Vidurį kiemo vyrai su būgnais. Šalia stulpas, kur sudėtos aukos dvasioms. Pati šventykla - tarsi įėjimas į sandėliuką, kur tik genties vadas gali įeiti. Vienas vyras eina į šventyklą su gyvais gyvūnais, išeina su mirusiais ir deda juos vidury kiemo. Sunkiausia buvo žiūrėti į gyvus, o po to mirusius šuniukus ir katytes. Juk tai naminiai gyvūnai, nešami į šventyklą jie nesipriešina, yra visai ramūs, manau supranta, kad ateina mirtis, išnešami jau negyvi perskrosta gerkle dideliu peiliu. Ten kur aš gyvenu šuo ir katė - naminiai gyvūnai, geriausi draugai, KAIP GALIMA ŽUDYTI, TAI KAS sekioja tave ir beprotiškai džiaugiasi vėl tave pamatę.
Stebint tokį vaizdą vos neapsiverkiau, pasidarė silpna ir liūdna, mano draugai klausia kas yra, o aš sakau kaip jūs galit žudyti šunis ir šuniukus? Juk jie geriausia mūsų draugai, juk jie saugo mūsų namus ir mus pačius. O jie man sako, TAIP BŪTENT.
Auka dvasioms ir dievams labai svarbi, nes dvasios yra pavydžios ir kerštingos, jas reikia pamaloninti. Taip šuo ir katė - tai namų sargai nuo piktų dvasių. Aukoti sargą - didelė dovana dvasioms, jos būna pamalonintos ir globoja namus toliau. Paaukoti gyvūnai keliauja į dvasių pasaulį ir tampa sargai iš ten ir saugo mūsų dvasinį pasaulį. Tad nieko tokio paaukoti žmogaus geriausią draugą - šunį.
Man sunku tai suprasti, namuose tokius žmones akmeninis apmėtyčiau, bet čia juos gerbiu ir žinau, kad tai tikėjimo dalis. Totemai ir dievų simboliai aplaistomi aukojamų gyvūnų krauju (ožkų) ir karvių, tiksliau karvės, tada mėsa kepama ant laužo ir visa gentis valgo. Tokią šventę iškelti dvasioms kainuoja labai brangiai, bet kai pagaliau gentis išgali tai padaryti - jie užsitikrina dvasių globą.
Vienas vyras sėdėjo visas išdažytas kiek kitaip nei likusieji, paklausiau kodėl, pasirodo jis nusidėjo dievams ir dvasioms. Dvasios labai pavydžios ir negali pakęsti kitų dievų garbinimo. Tas žmogelis eidavo į bažnyčią. Eiti į katalikų bažnyčią nedraudžiama - bet negalima katalikų dievams išduoti senųjų dvasių paslapčių. Penktadienį tas žmogelis vos nemirė, nes įžeidė dvasias eidamas į bažnyčią, todėl dabar meldėsi ir atsiprašinėjo.
Tiek daug įspūdžių, kad sunku viską aprašyti, tik žinau vieną, jie gyvena kitaip ir supranta pasaulį kitaip, aukoja gyvūnus ir ne viską galiu suprasti, bet gerbiu tai, ką matau, nes tai jų gyvenimo dalis
Šiandien eisiu fotografuoti ceremonijos , vėliau įdėsiu kelias nuotraukas į blogą.

Žinot suklydau… taip bjauriai… kvailai suklydau ir svarbu ne tai, kad suklydau, bet tai, kaip jaučiuosi po klaidos.
Staiga prisiminiau slogų sapną. Sapnavau, kad vedu mokymus ir jie kažkoks didelis baisus chaosas, visi rėkia vienas per kitą, daug žmonių, o aš negaliu jų sukontroliuoti kaip turgaus aikštėj, prisiminiau tą sapną, nes po kelių dienų panašiai ir nutiko.
Turėjau vesti mokymus „Problemų sprendimas”, pagalvojau, kad gera proga išbandyti Forum teatro metodą ir nemokyti žmonių, kaip spręsti problemas, bet kartu išspręsti kelias, dėl kurių skauda…mokymai keturių valandų, tai gera proga, dvi valandos pasiruošimo, dvi valandos forum teatro. Be galo tikiu šiuo metodu, nes man jis buvo ypač efektyvus Konsultavimo studijoj, nemokyk kaip, nesakyk kaip, bet parodyk. Taigi suplanavau visą darbotvarkę, mokymai pardavimų skyriui, pagalvojau pažaisim atomus, jausmų statulas, aklas mašinėles, aklą susikabinimą, tada jausmus ratu, žodžiu krūva žaidimų, pradžioje pristačiau metodą, kas tai yra forum teatras, kodėl ir kaip mes čia mokysimės ir viskas atrodė puikiai, deja deja baigėsi visai ne taip kaip man norėjosi.
Eigoje praradau kontrolę ir pagalvojau, kad mano puiki idėja ištikro buvo niekam tikusi.
Kodėl taip įvyko, hm… aplinka mokymams buvo visai nebloga, lauke, gamtoje, gal kiek karšta, bet žalia ir pavėsis, mokymai vyko ofiso galiniame kieme. Čia visos bėdos ir prasidėjo. Žmonės vėlavo, kai kurie vis bėgiojo į ofisą dėl „svarbių susitikimų”. 8.30 - laikas pradėti mokymus, turiu du dalyvius, 10 valandą aštuoni dalyviai, iki vienuolikos susitinko visi, o būtent 11 valandą prasideda forum teatras.
Žodžiu puse mano dalyvių su apšilimu, puse kaip iš medžio iškritę, finale turėjome keturias situacijas, tikrai geras situacijas, bet niekas nesirįžo jose vaidinti ir pakeisti pagrindinius aktorius, beabejo dalyviams patiko, gal kai kuriems nelabai, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad aš nusivyliau savimi ir kažkaip neapgalvotai pasielgiau, nepaskaičiavau ir jaučiu, kad ten išaugo mano sparnai ir noras žybėti.
Pasiilgau Aidos, nes su ja visada galėjau pasitarti ir ji man „duodavo per galvą” nu ne kumščiu, bet klausimais, kodėl, kaip, ar tikrai noriu taip kaip suplanavau, kodėl taip, o ne kitaip, o dabar pati bandžiau atsakyti… gerai gerai ištikro - net nebandžiau klausti, bet pasinėriau į geros idėjos ekstazę ir štai aš čia.
Nieko nenutiko, niekas nenukentėjo nei emociškai, nei fiziškai, bet aš nusivyliau savimi, puoliau į metodą, bet nepasvėriau jo naudos, norėjau sužybėti ir parodyti ką moku ir kaip idomu gali būti, idomu TAIP, bet ar naudinga, ar paruošiau dalyvius? NE….
Visi darome klaidas ir čia turbūt nieko tokio, juk iš klaidų mokomės, tik bėda, kad aš po klaidos save užgraužiu, nes atsakomybė tik ant mano pečių ir nelabai yra su kuo ja pasidalinti, na nebent su mokymo dalyviais.
Taigi giliai įkvepiu ir ruošiu naują mokymų programą kitiems dalyviams…pasiilgau jūsų ir Majerio

Epizodas iš forum teatro

Vėl žiauriai lyja, o aš negirdėjau žadintuvo, pabudau vėlai ir bėgte į darbą, tiksliau bėgte į rūbus ir į taxi. Lauke tiesiog ošia, ūžia, siaubingas lietus, sako, kad rugsėjis pats lietingiausias Ganoj, čia ilgai nelyja, niekada nelyja visą dieną, bet pora valandų stipraus lietaus nuplukdo medines pašiūres, kurias kai kurie vadina savo namais, sutrinka eismas ir kamščiai dar didesni pasidaro, patvinsta gatvės, nes nėra nutekamųjų vamzdžių, kaip jau kažkada rašiau, tokiomis dienomis norisi kalbėti ir galvoti apie meilę, šiltą žinidį ir pūkinę lovą, ir namus, ir jus žmonės, kurie skaitot šį blogą ir kurie man rūpit ir kuriems rūpiu aš.
Šiandien mano nuotaika - nieko gero . Vakar teko susikti žmogų, kurio visai nenorėjau sutikti ir nuotaika buvo šiek tiek apgadinta, tas žmogus įskaudino mane ir dabar dar šiek tiek skauda, bet nebetaip labai.
Nenoriu būti sentimentali, bet šią akimirką noriu meilės, meilės iš visatos, meilės begalinės ir tyros kaip grynas kalnų šaltinis. Noriu, kad pasaulis būtų švarus, mintys būtų švarios, jausmai ir elgesys tyri. Noriu gyventi gražiame pasaulyje, kur nėra apgaulės ir pavydo, bet ar toks pasaulis egzistuoja, gal jis tik filmuose ir mano knygose ir mintyse?
Tikiu, kad gyventi „švariai”, gražiomis ir geromis mintimis, emocijomis ir elgesiu įmanoma, daryk kitiems tai, ką nori, kad tau darytų. Kaip sako pradėk nuo savęs, bet nuo savęs pradėti visada sunkiausia. Kodėl?, o gi todėl, kad mes matome kitus, matyti kitus lengviau ir teisti kitus lengviau nei save.
Kaip tam Radausko eilėrašty „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu”. Žinau, kad negalima gyventi pasakoj, bet gyvenimas gali būti panašus į pasaką su raganom ir vaiduokliais, plėšikais ir piratais, bet kiekvienoj pasakoj yra kažkas gražaus: princas ir princesė, coliukė ir elfai, nykštukai ir snieguolė, gyvenime taip pat yra gražių dalykų, ir net jei labai labai skauda, kažkada nebeskaudės, o skausmas gražios pasakos dalis todėl ir aš kaip Radauskas pasauliu netikiu, bet pasaka tikiu.

Spalvota, kaip pasakoj

Pastaruoju metu daugiau skundžiuosi nei džiaugiuosi, bet vakar pagalvojau, kad aplink mane yra daug gražių žmonių - vienas jų, mano sugyventinė, bendradarbė ir draugė.

Ji nuolat kalba man apie savo sesutę, kuriai dar nėra nė metukų, o man keista, bet nepadoru klausti. Mano draugei Emmai (ji iš Kenijos) jau 25, o jos sesutei tik vieneri, tai aš vis pagalvoju kaip čia taip jos mama ir nebijojo pastoti tokiam amžiuj….tai aš jos ėmiau atsargiai klausti kiek jos mamai metų, tada ir sužinojau tikrąją jos sesutės istoriją.
Sesutė Elisa, gražus vardas vos ne Alisa iš stebuklų šalies, jo jo ji beveik iš stebuklų šalies.
Žinot kodėl?
Todėl, kad šeimoje ji mažas stebuklas, stebuklingai rastas, bet visai ne stebuklingoje vietoje.
Istorija stebuklinga su liūnda pradžia, bet smagia pabaiga.
Taigi…..maža mergytė, vos trijų dienų amžiaus buvo rasta Nairobio šiukšlyne, sveika miela mergytė, tik niekam nereikalinga išmesta į gatvę. Kodėl, kas už ką? Nereikia klausti, kažkas turėjo savo priežastis, gaila, bet turėjo….
Dabar ji turi namus ir naują mylinčią šeimą. Dvi seses ir brolį, kurie ją lepina ir niekada neleis sužinoti jos atsiradimo aplinkybių.
Stebuklų dar yra, yra ir gražių žmonių ir meilės ir gėrio, tik reikia apsižvalgyti aplinkui.
Kalėdoms mažasis stebuklas atvažiuos pas mus ir aš ją pati pamatysiu.
Dabar kai pasidaro liūdna pagalvoju apie Elisą iš stebuklų šalies arba paklausos kamabriokės pasakojimų apie tai kaip ji greitai auga, šliaužioja ir tuoj ims bėgioti.