aqua.afrika

Ganoje už lango žiauriai karšta, bet jaučiuosi tarsi vėlyvą rudenį (nors dabar Lietuvoje ir yra vėlyvas ruduo), kai eiti Laisvės alėja pavojinga, nes nuo šlapių, purvinų lapų grindinys labai slidus ir bijai pargriūti, kai batai šlapi ir nedžiūva, nes radiatorius nešyla, o miegoti reikia su megztiniu nes drėgna ir sienos pelyja, kai norisi apsikabinti vaikystėje turėtą meškiuką ir nesikelti iš lovos.
Trūksta miego, pavargau, nes vakar pasakiau „ATE“. Atsisveikinimas visada man simbolizavo rudenį. Pasakiau „ATE“ dviem nuostabiem žmonėm, kurie buvo apsistoję mano kambary 3 savaites. Taip taip, kambariu dalinausi su dviem Kanadietėm. Jos keliavo po Afriką 7 mėnesius, o šiandien išskrido į Indiją, Kalėdoms jos važiuos namo į Kanadą.
Prasidėjo mūsų labai smagi draugystė nuo alaus prie vandenyno kaip aš sakau „on the rocks“ ir baigėsi atsisveikinimo ašaromis, kaip visada pažadai, kad susitiksim, atvažiuosim vieni pas kitus, nepamiršim, dažniausiai taip nebūna. Išsiskiri ir keliauji savo keliu, lieka tik gražus prisiminimas. Man labai gaila, kad su gerais žmonėmis susitikus kelyje greit išsiskiriama, nors norisi juos pasiimti ir parsivežti namo, kad niekada nedingtų iš tavo gyvenimo…

Rodyk draugams

Sutikau vieną žmogų… jis labai myli vaikus ir nori pastatyti jiems mokyklą vietiniame kaime. Jis pats turi du vaikus ir vieną globoja, kai matau jį - jis nuolat šypsosi, kai pamato vaikus jo akys žiba…
Ar žmogus mylintis vaikus, gali būti blogas? Nežinau, bet manau, kad negali, nes vaikai tai gėris, jie pasaulio ateitis, kai matau mažiuką vaikiuką, basą, purvinais marškinukais žaidžiantį su šiukšlėmis šalia gatvės - man suspaudžia širdį, tikiu vaikų ateitimi ir manau, kad labai svarbu juos mylėti… Pamilau žmogų, kuris myli vaikus, pamilau visa širdimi, juk meilė negali būti bloga?
Jis mėgsta skaityti, Ganoje mažai žmonių, kurie skaito, angliškai ir garsiai jis skaito lėtai, bet tikiu, kad galėtų skaityti savo vaikams jei tik turėtų gerą knygą…
Vakar sėdėjau ofise iki pirmos nakties, internete ieškojau vienos knygos angliško varianto, radau, atspauzinau su spalvotais pavaikslėliais, sukarpiau mažais puslapiukais, rankos pavargo nuo karpymo, sukarpiau 160 puslapiukų, įrišau, užrašiau „Žmogui, kuris myli vaikus”, rytoj jam padovanosiu knygą apie meilę ir nuoširdumą, kad niekada nepamiršų mylėti vaikus ir saugotų jų vaikystę, rytoj jam padovanosiu knygą o ant spalvoto viršelio puikuosis „MAŽASIS PRINCAS”, nuostabi knyga, kuri skirta ne tik vaikams.
Tikiu jis paskaitys knygą savo vaikams ir tiems, kurie neturi namų, tiems, kuriems reikia rūbų, kurie neturi knygų spalvotais paveikslėliais, tiems kuriems reikia mokyklos, rytoj žmogus, mylintis vaikus gaus dovanų knygą „Mažasis princas”.

Rodyk draugams

Niekada nemėgau laidotuvių, ten visi verkia, pilna skausmo ir sielvarto, kam save kankinti? Taigi stengiausi vengti laidotuvių, nes norisi prisiminti žmogų tokį, koks jis buvo visą gyvenimą, bet ne pasktutinę atsisvekinimo akimirką.
Taigi Afrikoje taip pat vengiau laidotuvių, maniau, kad yra daug linksmesnių užsiėmimų, nors buvau pakviesta ne į vienas laidotuves, vis išsisukdavau.
Bet šį savaitgalį pabėgti nepavyko…
Dvi Kanadietės iš Coutchserfing‘o apsistojo pas mane. Per jas susipažinau su nuostabiu žmogumi, jo vardas Emmanuel, kaip tyčia jis Rasta, turi dvi parduotuves, gamina būgnus, nagi nagi, kai jį pamačiau buvau pilna skepticizmo, dar vienas „muzikantas” RASTA. Jis pakvietė mus į savo grupės pasirodymą. Grupėje kokių dešimt muziantų ir daininkų, bei apie 15 šokėjų. Grupė groja, šoka ir dainuoja afrikietiškais motyvais ir stengiasi išsaugoti savo kultūrą. Pasirodymas sužavėjo, o Emanuelis pakvietė į savo namus peržiūrėti dokumetinių filmų, kuriuos jis ir jo kolega britas sukūrė apie „spiritual dances in Ghana”. Emmanuelis pasirodė gan normalus, nutariau suteikti jam šansą. Emmanuel pakvietė mus į Volta region, į savo gimtąjį kaimą pažiūrėti kaip atrodo kaimo šentikės laidotuvės.
„Oh NO”, pagalvojau, tik ne tai, bet kadangi Kanadietės labai norėjo, o Emmanuel pasirodė patikimas žmogus, pagalvojau tiek to, lets go.
Ir šeštadienio rytą mes jau sėdime tro tro. Važiuojam 3 valandas, beveik visą kelią miegu, tai tampa įpročiu kelionėse.
Atvažiuojam į kaimą, žmonės nešneka angliškai, ir turistų nelabai yra matę, taigi smagu, nesugadinta aplinka, žmonės draugiški, pavalgome ir prisijungiame prie laidotuvių eisenos.
Kad būtų visiems aišku tik pasakysiu, kad laidotuvės neturi nieko bendro su tuo, ką mes Europoje arba Lietuvoje esame įpratę matyti.
Laidotuvės turi tam tikras taisykles:
1, Visi apsirengę laidotuvių spalvomis: juoda ir ryškiai raudona;
2, Vyrai iki pusės nuogi, o juosmenį apsijuosę ryškiai raudona juosta, kuri atrodo kaip sijonas;
3, Moterų pečiai turi būti nuogi, jos apsijuosę medžiagos gabalu, atrodo panašiai kaip kad mes išėję su rankšluosčiu iš dušo;
4, Visi privalo būti basomis;
Taigi, norėdama dalyvauti laidotuvėse, turėjau nusiauti batus, nusivilkti marškinėlius, apsijuosti raštuotu raudonai juodu medžiagos gabalu ir prisidėti prie eisenos. Eisenoje dalyvavo turbūt visas kaimas, kadangi laidotuvės šventikės (apie 200 žmonių). Visos eisenos viduryje vyrai grojantys būgnais. Eisenos pabaigoje senas senas automobiliukas, pilnas dainuojančių moterų, vidurinėje sėdyneje, uždengta raudona medžiaga sėdi mirusi šventikė, beje mirusieji čia laikomi šaldytuve nuo kelių savaičių iki pusmečio, nes šeimai reikia laiko suorganizuoti laidotuves. Visa ceremonija vyksta prie šventikės namų, kur ji po trijų dienų šventimo ir šokių bus palaidota. Visa eisena patraukia į aikštelę prie namų. Vyrai groja būgnais, o laidotuvių dalyviai šoka specialų šokį, kurį mes pavadinome viščiukų šokiu, nes šokio metu žmonės atlošia pečius ir keistai juos judina.
Šokis labai svarbus laidotuvių elementas, taip pagerbiamos dvasios, kurios pasiima mirusiąją į dangų. Šokis taip padeda praliksminti artimuosius, kad jie neliūdėtų. Tagi šokama visą naktį nuo 9 vakaro iki 6 ryto. Šokame ir mes, nes jei kažkas tave pakviečia - nevalia atsisakyti. Bandžiau sėdėti kamputyje, kur niekas manęs nemato, galvojau jūs čia sau šokite, o aš pažiūrėsiu, pabūsiu stebėtoja. Deja deja, oprimsitė mergaitė nesuprato, kas jos laukia.
Čia vaikučiai dvejų metukų jau bando judinti rankytes ir kojytes ir šoka „spiritual” laidotuvių šokį, o ką aš, kaip mano mama pasakytų - vieno kaulo. Jei juda rankos, kojos nejuda, jei juda kojos - rankos neklauso, o jeigu negaliu daryti gerai, stengiuosi pasislėpti minioje. Šį kartą nepavyko, nes tik prisėdus vis kas nors kviečia į rato vidurį ir šokti, o atsisakyti negalima, tai nepagarba dvasioms.
Taigi šokau dvasioms visą naktį, pradžioje jaučiausi labai nesmagiai, nes nemoku to šokio, kūnas įpratęs šokinėti roko rimtu nesupranta kaip galima taip išraityti kūna kaip daro jie, bet kuo daugiau šokau, tuo dvasios buvo laimingesnės, tuo pačiu ir žmonės aplinkui. Šokio metu nutūinka labai kesitų dalykų, kai kuriuos žmones apsėda dvasia, dvasia turi savo mėgstamą būgnų melodiją, ir ka tik muzika pasigirsta dvasia apsėda žmones. Apsėdimas - tokia būsena kai žmogus kalbasi su kitu pasauliu, bėgioja kaip laukinis, šaukia, puola ant žemės, užpuola traukuliai, aplinkiniai turi padėti ir pagarbiai suvaldyti dvasią. Dvasia bėga prie būgnų, muša juos, „sveikina” būgnų mušėjus, daininkus, šokėjus, pasvekinimas gali būti pavojingas, nes gali gauti stipriai per galvą , bet dažniausiai taip nenutinka.
Kai pamačiau pirmus apsėstuosius, vaizdelis ne koks, išsigandau, pagalvojau, kad šie žmonės pavojingi, gali susižeisti ir sužeisti kitus. Dvasia apsėda dažniausiai moteris, bet pasitaiko ir apsėstų vyrų.
Jei tinkamai nepasveikini dvasios - ji gali supykti ir tampa nevaldoma. Žmonės - apsėsti dvasios visa naktį būna tarsi tranzo būsenoj, kalba su abiem pasauliais. Man tai pradžioje atrodė baisiai, bet nakčiai tęsiantis kaip ir įpratau.
Pavargusi nuo šokio ir karščio stovėjau atsirėmusi į medį, tik staiga viena moteris prišokusi prie manęs ėmė mataruoti rankomis ir kažką šaukti. „AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA, mama…. ką daryti?????????” niekada akis į akį nebuvau susidūrusi su dvasios apsėstu žmogumi, „ĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄ” help help help, aš visa pasimetusi, nežinau ką daryti, o dvasia ima šėlti, nes neatsakau jai taip kaip ji nori, vietiniai žmonės ima man kažką šaukti, rėkti, bet kadangi jie nekalba angliškai nesuprantu, ką daryti, dvasia ima ant manęs pulti, keli šokėjai ją laiko už nugaros, bet įšėlusią dvasią sunku nulaikyti, ji bando ištrūkti, jaučiuosi kaip žmogus, priešais išprotėjusią mitinę būtybę, kuri pririšta senomis surūdijusiomis grandinėmis ir jos tuoj tuoj nutrūks. Emmanuel bastosi kažkur, taigi nežinau ką daryti. Dvasia griebia man už rankos, bandau savo ranką atitraukti, ji neleidžia, o trenkia man per ranką, kažkokiu būdu suprantu, kad turiu ištiesti kitą ranką, dvasia vėl trenkia per ją, gaunu kokius dešimt stiprių smūgių, pasirodo tai dvasios būdas mane pasveikinti. Ji tenorėjo mano ištiestų rankų, kad galėtų savotiškai mane pasveikinti, o aš nesupratau. Dvasiai atsiraukus, minia žmonių stumia mane šokiui, šoku būgnu rimtu kaip pašėlusi, jaučiu dvasių galią aplinkui ir atsiduotu muzikai, naktis, vėjas ir beprotiškai žvaigdžėtas dangus priverčia pasijusti stebuklo dalimi, kai žmogus susilieja su muzika gamta ir visatos dvasiomis.
Dvasia sveikina ne kiekvieną, todėl jaučiuosi išrinktoji ir džiaugiuosi galimybe pabūti su žmonėmis, tikinčiais dvasių galiomis.

Rodyk draugams

Istorija sena, kokių dviejų mėnesių senumo, bet kadangi pasekmės vis dar jaučiamos, nutariau papasakoti…
Kaip žinote, mūsų Aqua pamišusi dėl Rasta ir dredų, iš esmės del labiau dėl dredų negu dėl Rasta. Visda norėjau gražių dredų, tokių kaip turi juodaodžiai - dailiai suveltų į mažytes sruogeles, atrodo tvarkingai ir linksmai, deja deja mano plaukai nors ir garbanoti, bet jų strukūra visai kitokia, mano plaukai švelnūs, todėl dailiai suveltų dredų negaliu turėti.

Ką gi, Aqua nusiminus ir su pavydu žiūri į dailiai dreduotas galvas. Kol vieną dieną Lucia, draugė iš Slovakijos nusprendžia užsukti į grožio saloną, išsiplauti galvos, nes MC house kažkodėl jai neleidžiama to daryti, nežinau, ar dėl to, kad je ten taupo vandenį, ar kanalizacija užsikimšus, ar tiesiog Ganiečiai nelinkę taip dažnai plauti galvos, kaip ten bebūtų… mes grožiio salone, Lucijai plauna galvą, o aš guodžiuosi kirpėjai kaip noriu gražių dredų, bet negaliu turėti. Tada ji man sako „NO problem” sako aš galiu tau padaryti tokius dredus, kuriuos po menesio gali lengvai išsipinti, kažkaip man sunku tuo patikėti, bet patikiu, sakau ok ateisiu kitą kartą ir išbandysiu.

Taigi vieną dieną buvau laaaabai geros nuotaikos, sakau einu dredų darytis, ir po darbo tekina bėgu į Afrikietišką grožio saloną. Sutinku tą pačią kirpėją, kuri man rodos savininkė, daili moteris, gražia šukuosena, kelia pasitkėjimą, papasakoju ko noriu, ji sako NO problem, ir kol man toks berniukas plauna galva, ji duoda jam instrukcijas, o pati dingsta.
Kaip žinia Afrika - meilės žemynas, o Aqua kaip tyčia tuo metu buvo įsimylėjusi, nusprendžiu būti graži, noriu būti graži ir sugalvoju, ne tik dredus turėti bet ir pedikiūrą pasidaryti.
Berniukas tvarko plaukus, mergaitė mirko kojas karštam vandeny, Aqua visa patenkinta, na tik galva skauda nuo nesveiko gremžimo pirštais plaunant, mat Ganoje moterys naudoja daug daug daug aliejaus ant galvos, kad blizgėtų ir tiesūs stovėtų, tad vietiniai kirpėjai įpratę gremžti galvas, kol aliejai išsiplauna, o mano vargšė galva nepratusi, tai dabar visą odą skauda.
Nu bet sėdžiu ir mintyse matau, kaip darausi graži su afrikietiškais dredais ir ir dailiu pedikiūru. Tik baimę kelia, tai kad pedikiūras daromas BRITVOS PAGALBA. Nugremžia gražiai, bet pavojinga…taip begavojant tik AIIIIIIIIIIIIIIII, damn it, kaip skauda, mama mama mama….oi oi oi, pirma mano žvilgnis nukrypsta į mergaitę - pedikiūro darytoją, jos akys išsprogę, veidas pasikeitęs ir išsiganęs, pasižiūriu ant žemės, daugėja kraujo, jis ne tai kad laša, bet bėga, staiga suvokiu, kad su ta savo britva įpjovė man koją, nežinau kaip giliai, bet pagal didėjantį kraujo kiekį ant grindų, manau kad giliai, žiauriai skauda, jie bando man dėti kažkokio kremo, atseit padės, sakau NE NE NE, ačiū, viso gero, leidžiu pabaigti mano šukuoseną, kuri visai neatrodo kaip dredai, labiau kaip šlapias viščiukas, susinervinu ir pašlubuoju namo, išvalau žaizdą, bet negaliu užmigti visą naktį, nes žiauriai skauda.
Kaip žinia nepasitikiu gydytojais ir tik Virgutės ir Sauliaus įkalbinėjimų dėka patraukiu į ligoninę. Sutrumpinti istoriją, pasakysiu tik teik, ligoninė gan graži ir tvarkinga. Gydytojas mane apžiūri, išsigąsta ir sako kas tau taip padarė. Jam sunku patikėti, kad galima taip įpjauti su britvute, nes mano koja atrodo taip: puse pėdos įpjauta įstrižai, būtų galima siūti, bet kaip ir per vėlu,o žaizda per plati, taigi gaunu skiepą, antibiotikų, vaistų perrišimui ir patarimą niekada nebeiti į grožio saloną.
Nors ir labai lėtai, bet žaizdos gyja (čia karšta ir drėgna, puiki vieta bakterijoms)….Po dviejų mėnesiu koją vis dar skauda, bet Reggae ritmu jau galiu šokti.

Taip ir baigiasi ši istorija, likau be dredų bet užtat su koja.

Rodyk draugams

Apie ilgesį…
Dažniausiai rašau laiškus su sarkazmo ir linksmumo gaidele, o šis laiškas bus liūdnas. Nusiteik paliūdėti, mielas skaitytojau.
Kas skaitė ankstesnes mano istorijas, jau suprato, kad esu šiek tiek crazy dėl dredų, rasta people ir reggae kultūros.
Šiandien man liūdna, nes po 7 mėnesių euforijos ir dideles meilės rasta kultūrai, ėmiau ir pabudau. Pramerkiau savo akis ir pamačiau, girtų, apsvaigusių nuo žolės žmonių būrį, būrį, kuris pamatęs baltą merginą iškart įsimyli, nors ne kiekvienas iškart tai pasako.
Kiekvienas iš jų yra didis daininykas, kiekvienas iš jų žinomas Ganoje ir Europoje, kiekvienas – menininkas, tik kai užlipa ant scenos moka pagroti ir padainuoti 100 metų senumo tas pačias Bob marlio dainas, ir kiek beitum i koncertus, visur girdi Bob Marlį, kodėl turėčiau jo klausyti, jeigu turiu jo CD, ir į valias galiu kaifuoti nuo tos muzikos namie?
Pradžioje visi rasta žmonės su tavimi labai draugiški, sako „ne ne ne, man nereikia pinigų iš tavęs, man nereikia vizos, aš didis daininykas ir turiu savo verslą ir savo pinigų, tiesiog tu man patinki, būkim draugais, aš noriu kad tu pažintum Ganos kultūrą, aprodysiu tau vietas, kurių tu dar nematei“, o kaip žinia Afrikoje jautiesi šiek tiek vienišas, tada ir pagalvoji….“gal ir nieko, žmogus atrodo draugiškas, nepiktybiškas ir duodi jam šansą būti DRAUGU“, po dienos draugystės jis žinoma bando tave pabučiuoti ir tada draugystė pasibaigia, prasideda meilė… jis ima skambinti 100 kartų per dieną, ypač naktimis, po 12, nes tada nemokamai…rašo žinutes „copy paste“ iš interneto, „aš be tavęs kaip žemė be vandens, kaip dangus be saulės, kaip paukštis be sparnų“ kartais tuo patiki, bet kai gauni tokias pat kelias žinutes iš skirtingų žmonių, supranti kad STOP, taigi jeigu draugystė nesibaigė meile, kuri dažniausiai vienpusė… tada anrtą dieną (kartais tau užtrunka savaite) tavo geras naujas rasta draugas, žymi Ganos padangių muzikos žvaigždė paprašo tavęs pinigų, tu nepastebėjai, kad visus kartus tu mokėjai už alų ir už tro tro, bet dabar jis prašo pinigų verslui, tyyypo išleido naują CD ir dabar neturi pinigų. Paskolink jam 500 dolerių… 500 DOLERIŲ???? Iš kur?????????????? Naujasis draugas nesupranta, kad tu neturi pinigų ir tuo netiki, mano kad slepi pinigus nuo jo. Na šioje stadijoje, pamiršti savo „draugą“, gyveni savo gyvenimą, ir tiki, kad ne visi rasta nori sexo, pinigų ar vizos, bet kaskart kai tik suteiki šansą, istorija kartojasi, kol vieną dieną pabundi ir supranti, kad rasta kultūra beveik išnyko, ideologija nebe ideologija, o tik mada, kuri padeda pritraukti sex turizmą.
Pasiilgau tikrų žmonių, su tikromis emocijomis, kurie nesiekia tave išnaudoti, draugų su kuriais galima šaltą ir saulėtą dieną išgerti kavos senamiestyje, pasėdėti santakoje, keikti akropolį ir vistiek susitikti jame, šokti iki rytoj jam pube, arba mėgautis boškės malonumais.
Dabar mano širdyje nusivylimas ir ilgesys.

Aqua

Rodyk draugams

Keturi menesiai prabego cia kaip viena diena, net nepastebejau. Man cia patinka, imu apsiprasti savo darbo vietoje, pazystu savo kolegas, zinau su kuo galiu juokauti, su kuo ne, su Albertu nebesipykstam, vadinam tai tiesiog diskusijom J turim naujo mokymu vadova, kuris mus abu vienodai myli, ash surantu, kad jei noriu cia kazka pakeisti turiu imtis iniciatyvos ir tai daryti pati, po truputi taip ir darau, nauji pieshtukai, naujovishkos skaidres, nauji zaidimai ir metodai mokymuose, mano deka judam i prieki ir ash tuo didziuojuosi ir dziaugiuosi, turiu daugiau ideju ir nauju projektu, kurie knibzda galvoje ir ju imsiuosi, bet tam reikia laiko, jauciu kad darbe tobuleju ir jeigu reikia dirbti iki 22 vakaro ar 4 ryto - esu laiminga, nes matau tame prasme. Ne taip kaip Senukuose, kai dirbdamas virshvalandzius jautiesi ishnaudojamas, nelaimingas ir nereikalingas,

Mane labai gazdina krize Lietuvoje, nenoriu gryzti ten, kur lyja, purvina ir visi pikti arba liudni. Tad galvoje ima kirbeti mintis - gal bilietas, kuri turiu atgal - tai mano atostogu bilietas? Gal verta gryzti namo aplankyti, parvezti dovanu ir ishvaziuoti dar metams, kad kazkada  galeciau pasakyti, kad savo stazuoteje, kuri virto darbu, padariau pokyti i geraja puse, idiegiau sistema, igyvendinau projekta, turime toki pelna. Zinau, kad tevai nusimins, jie jau dabar manes laukia, sese manes pasiilgo, su broliu seniai nekalbejau, bet Ganoje pasilikti lengava, nors cia anaiptol ne svajoniu shalis su gardziu vynu ir suriu :0) bet  lengva ir paprasta negalvoti apie ateiti, savus namus ar vaikus, cia gyveni nuo algos iki algos, mokaisi shokti salsa, keliauji, kopi i kalnus, klausai bunu ir region ir taip gera nezinoti, kad kazkur toil didele krize, zmones neturi darbo ir paskolos jiems gerkles smaugia, zinau, kad turiu dar 8 menesius apsispresti kas toliau, bet kuo toliau tuo labiau noriu duoti shansa Afrikai.

Kai galvoju

Rodyk draugams

Vienas pradedantis rasta

Laimes ziburys pasiektas pesciomis (ikopiau i aukshciausia Ganoje kalna), atejo laikas ivaziuoti i kalna, taiga vel musu chebryte seda shi karta i mashinas ir vaziuoja. Vaziuojam netoli nuo Akros, gal tik valanda kelio, ten kalnuota, ishsinuomojam dviracius ir vaziuojam, ash dziaugiuosi, Lietuvoje kasdien laisvai  mindavau i parodos kalna ir vaziuodavau i darba, tad dviratis vel gera galimybe pasportuoti, myliu dviracius. Taiga imam vaziuoti, begiai nepersijungia….stumiu dvirati i kalna o chebryte manes laukia, nekantrauja, visi nori ishbandyti kalnu dviracius tikruose kalnuose. J

Instruktorius, kuris vaziuoja su mumis - nepapasakoja nieko, tik pasiulo shalmus, taigi ash prie jo priskrentu (ko pasekoje, jis priskrenta prie manes ir skambieja kasdien neturedamas ka pasakyti ir tik todel kad isimylejo ir gavo mano numeri ish kito draugo, ir kodel negalima isimyleti tyliai?). na bet pradzioje priskretau ash su klausimai, kuriuo begiu geriausia i kalna vaziuoti ir kuriuo nuo kalno. Jis man papasakoja, bandau jungti, niekas nesijungia, virshuje chebryte galvoja kad nemoku dviraciu vaziuoti, moket tai moku, tik kad dviratis neveikia normaliai, ash visa pikta sakau pakeiskit dvirati, nes lenciugas atsipalaidaves ir begiu nepermeta, pakeicia dvirati, su begiais viskas ok, bet galinis stabdis neveikia, i kalna vaziuoti ne beda, bet nuo kalno zinote koja stabdyti menkas malonus, mano draugai juokiasi ir pyksta tuo paciu nes per mane velkames vezlio greitumu, nes nuo kalno veduosi dvirati, nes nenoriu nusivartyti ir sprando nusisukti. Girdziu komentarus ir klausimus, kiek kartu sedejau ant dviracio, ir “gal ne dviratis kaltas, kad vairuotojas blogas” nieko, ka padarysi, kad ash ish Lietuvos, kur lygumos o ne kalnai, gaunu trecia dvirati, shitas jau tvarkoj, dabar ash prieki shalia gido, vos nenusivartau i praraja, nes cia siauri keliukai, na ta praraja ne tokia ir didele kai dabar pagalvoju, tiesiog status kalnas, staiga suprantu, kad nieko nezinau apie vazinejima kalnais, o ir vaistineliu musu gidas neturi, pagalvoju, kas butu jei nusivartytume, liudnai baigtusi, tad vaziuoju atsargiau ir manau kad labai jau nesaugu sporta pasirinkom savaitgaliui.

Vazineti kalnais ishties sunku, ash visa raudona ir vos kvapa gaudau, viena minute apima jausmas kad griusiu, bliausiu, pasiduosiu ir gulesiu kaip silpiausia grandis, tegul jie vieni vaziuoja, nors gidas sako kad tik 40 % kelio nuvaziavom, jauciuosi labai silpna sportininke ir prisiekiu sau, kad imsiu begioti ir irodysiu, kad galiu buti stipresne uz kitus. J

Kai vos gaudau kvapa, o visi raumenys dreba, nutinka kazkas, persijungia vidine pavara ir ash jau lenkiu kolegas. Staiga atsirado jegu, geras jausmas perlipti per save. 3.5 valandu trasa kalnais iveikiau iki galo ir ne paskutine, kai nusipirksiu sportines kelnes imsiu sportuoti J

Vaziuojam toliau ir pamatau didele ishkaba su Bob Marlio veidu. Pasirodo tame kaime kur mes vazinejam gyvena RITA, Bob Marlio zmona, po jo mirties ji atsikrauste ish Jamaikos i Gana, nes Bob Marlis visada norejo gyventi Ganoj.

Nenustebkit, jei i Lietuva gryshiu su dredais, cia pamilau rastafariu kultura ir kai kurias ju idejas, dievinu regi ir kasdien klausau Bob Marlio dainu, kuriose jis dainuoja apie tai, kuo tiki. Taigi daugelio Bob Marlio gerbeju svajone man ishipilde, pamaciau kur ir kaip gyvena jo zmona, gaila kad Bob Marlis mires, jei ne gal buciau jam ir ranka paspaudus. Bob marlio Rita cia turi irashu studija, kur nemazai muzikantu irashineja albumus, ji ikure Bobo bendruomenes centra, kur vaikai mokomi mokykloje, ji nutiese kaime gera kelia, zodziu gyvenimas vyksta, bandau nusipirkti Bob Marlio marshkinelius, bet visi per didelis, pasitenkinu zenkliukais ir pazadu cia dar sugryzti, turiu ideja paimti ish jos interviu kokiam nors Lietuvishkam muzikos zurnalui ar valstybiniam dienrashciui, gal honorara gauciau, tai surio nusipirkciau J.

Rodyk draugams

Shi tema gana skaudi. Zinote, kai esi toil nuo namu, nuo draugu, sheimos, savo aplinkos, kai nebeturi meshkiuko kuri kaip vaikystej apsikabinus butu galima uzmigti, staiga supranti, kad gyvenimo pilnatej reikia meiles.

Afrikoje sutikau nuostabiu zmoniu, kuriuos galiu vadinti savo draugais, ir jei reikia, jie tikrai bus shalia, be to yra SKYPE, kur gali isijungus kamera pakalbeti su savo draugais ir sheima, bet tai ne tas pats kas meile. Norisi ryte atsibusti ir jausti kito kuno shiluma shalia ir karshtos arbatos puodeli prie lovos. J

Na yra cia tu jaunikaiciu, graziu, raumeningu, juodu… tik beda, kad niekada nesuprasi, kas tikra, o kas ne, ar tau sakomi nuostabiausi zodziai tiesa besiliejanti ish shirdies gilumos ar tik purvinas melas. Na taip jei ziuresime kitaip, nei mano kulturoje iprasta, tuomet myleti gali tukstanti kartu, pamatai ir isimyli, pamatai ir isimyli, pasimyli ir turi 100 vaiku, bet net nezinai kur jie, nes esi vaikinas ir gali myleti kas dien vis kita, net jeigu turi zmona - tai nekliutis, jei istatymas sako turek viena zmona, vistiek gali myleti daug moteru, tik ju nevesti.

Nors ir bandau prisitaikyti prie vietines kulturos, bet buti deshimtoji mylimoji nenoriu.

Baltam zmogui cia sunku, policija stabdo dazniau ir baudos buna didesnes, nes baltas zmogus turtingas zmogus, pirki gatveje vaisiu - vaisius brangesnis tau, nes baltas zmogus turtingas zmogus, nueini i kluba, visu vaikinu demesys i tave. Galima apalpti nuo demesio, pagalvoji valio pagaliau privalumai butu baltam zmogui, bet ne - baltas zmogus tai zmogus, kuris gali tave paremti finansishkai, juk baltas zmogus turtingas, gali priesh draugus pasididziuoti, kad turejai balta moteri, nes balta moteris lengvai prieinama, ji irgi nori tureti juoda vyra. Balta moteris gerai, jei vesi ja, ji nupirks bilieta i baltuju shali, tu gausi viza ir galesi dingti jai nespejus net apsziureti, kad liko maziukas vaikiukas jai vienai auginti.

Turiu cia daug draugu, bet tik vienas ju yra Ganietis. Nuostabus velniu priedes vaikinas, kazkodel tokie man labai tinka i draugus, gal todel kad jie mane mato kaip labai gera, na esu gera, bet manau ne per daug. Su juo mes kalbam apie viska, karta net norejau ji pabuciuoti, jam taip ir pasakiau, sakau “I want to kiss you” o jis man sako pirmyn “Go on” J sakau kad negaliu, nes tada negaleciau tavo merginai i akis paziureti” jo mergina olande, atvaziuoja rugsejo 5 diena pas ji, butu smagu su ja susitikti prie alaus, bet tegul pabuna jie dviese. Taigi musu draugyste prasidejo nuo abipusio flirto ir dar nesibaige, ash juo pasitikiu, manau ir jis pasitiki manimi, kalbame apie viska, ash jo klausiu apie vikinus, jis apie merginas, zodziu vienas kitam patariam ir gyvenam toliau. Jis su savo olande, o ash su vaikinu eile prie duru. J

Taigi viena diena ateinu pas ji susinervinus, jis klausia kas nutiko, o ash buvau turguje, tai reihkia, kad mane apciupinejo ish visu pusiu ir visi - moterys, vaikai, vyrai, senukai, kodel? Ogi ish mandagumo, ish smalsumo ish noro draugauti kasdien bent 10 kartu ishgirstu “Obruni” o tai reishkia baltas zmogus, suprantu tai ju kulturos dalis ir taip jie rodo savo draugishkuma, bet kai vyrai tempia mane uz rankos ir nepaleidzia kai prasho telefono numerio ir nesupranta pikto zodzio PALEISK!!!! SUSINERVINU. Taigi ta diena labai ikyrus vyras priskreto ir nesupranta zodzio NE. Papasakoju viska Setui (toks jo vardas). Setas juokiasi iki pazaliavimo, turbut atrodau juokingai kai nirshtu.

Setas sako, kad ash per daug viska imu i galva. Sako negi per 4 menesius nesupratai - kad esi galimybe ishtrkti ish cia, ir bet kuris vyras bando ta galimbe pasinaudoti. Juk jis nieko nepraras jeigu pabandys paprashyti tavo telefono numerio ar sugriebs uz rankos, nieko blogo sakyti “I will marry you TODAY”, nes tu galbut esi ta vienintele baltoji galimybe pamatyti ir uzdirbti daugiau.

Suprantu ka jis sako ir zinau, kad tai tiesa.

Sutikau nuostabu vaikina, dirba universitete, desto istorija, studijuoja profesura, yra rastamanas (dievinu dredus), su juo labai idomu kalbetis (galime kalbeti apie viska iki ryto) ir ne tik kalbetis. Dziaugiuosi, kad jam patinku, nes ish tos visos eiles vaikinu prie mano duru, kurie kisheneje turi 0 pinigu ir vilti gauti viza i europa nemokamai, jis pirmas, nes turi pinigu, mashina, gera darba, myli Gana, turi vertybes, nuostabu balsa, dainuoja regi dainas ir shiaip yra fainas. Zinau, kad jam nereikia ish manes nei pinigu nei vizos. Viza jis pats turi, pinigu irgi pakanka. Panashu kad yra galimybe meilei…

Tie kas mane pazysta pasakytu kad isimyliu per daznai, ash ir pati su tuo sutinku, bet suprantu, kad myleti ir isimyleti yra du skirtingi dalykai, cia Afrikoj isimyliu kasdien, RIMTAI, ismyliu kasdien vis kita veida, kitas akis ar lupas, bet tai neperauga i tikra meile. Taigi po pirmo susitikimo isimyliu universiteto destytoja, susitinkam kita savaitgali, daug shnekam apie politika, kultura, mena, jega. Savaitgali seka kitas savaitgalis, man su juo smagu jauciuosi isimylejus, bet dar nemyliu, juk meilei reikia laiko. Savaitgalis nuostabus, ishvaziuoju namo laiminga, kita diena jam paskabinu, bet jausmas, kad jis man rupi daugiau nei ash jam, na mano Akvishka ishdidumas sako “Ash nesivaikysiu vaikinu, kad ir kaip man jie patinka…” ir nesivaikau. Jis nieko nerasho ir neskambina 3 savaites, ash irgi tyliu, nenoriu buti kvailes vietoje. :) jei nenori nereikia, turiu draugu i valias su kuo galiu apie politika, kultura ir mena pakalbeti. Mano isimylejimas virsta nusivylimu. Bet vakar jis paskambino, bande teisintis, kad turejo reikalu, o ash zinau, kad atejo laikas ish naujo kazka kita ISIMYLETI ir palikti shansa tikrai meilei, be vizu, pinigu ir antro shanso, bet su graziu sakiniu “I care about you”, nes man “rupestis kitais” viena svarbiausiu vertybiu.

Rodyk draugams

Nutiko taip, kad ash mergaite ish Lietuvos, kuri kartais sapnuoja anglishkai, bet pasitaiko ir lietuvishku sapnu gavo uzduoti.

Kad butu aishku visiems - dirbu konsultacinej komanijoj, kurios savininkas Ganietis. Ka mes darome? Vykdome atrankas, teikiame zmogishkuju ishtekliu konultacijas, atliekame ivairius tyrimus kompanijose (pasitenkinimo darbu, motyvacijos ir t.t), vykdome mokymus ivairiomis temomis, ash dirbu su mokymais. Iki shiol stebiuosi, kaip jie sugeba taip viska daryti, yra uzsakymas ir DAROM ir visai nesvarbu ar turim ziniu bei igudziu, nieko ishmoksim J

Ish dalies tai gerai, nes tokie dalykai skatina tobuleti. Taigi ir ash tobuleju kasdien, kol kas esu vienintele baltoji imoneje, kiti stazuotojai ishvaziavo, atvaziuojs greit nauji. Tagi ganieciai turi tokia savybe - jie nemoka greitai spauzdinti kompiuteriu…. paskambina vienu jusu klientai - aliuminio kasyklos ir sako taip ir taip, ivyko pas mus nelaime, zmogus zuvo darbo vietoj, dabar atliekam tyrima, shaukiame liudininkus, imame interviu, reikia zmogaus, galincio scenografuoti. Kitaip sakant greitai rashancios ir spauzdinacios sekretores, kuri reikalui esant paliudytu, kad tai kas vyko tyrime vyko ish tikruju. Ir ka jus sau manot?

Kita diena ash jau mashinoj vaziuoju i AWASO (miestukas su kasyklomis). Man baisu ir vaziuoti visai nenoriu, bet niekas manes neklausia, visi tiki manimi, bet jie nesupranta, kad ash mergaite ish Lietuvos ne tik sapnuoju lietuvishkai, bet Lietuvoje mes kalbam lietuvishkai ir kad ir kaip man kartais noretusi, nesu tas zmogus, kurio gimtoji kalba - anglu. Kartais nesuprantu, kai kuriu zodziu, nesuprantu kai kuriu ganiechiu tarmes, o  dar tai reiks daryti greitai, mane pila prakaitas, o cia dar tas oficialus tyrmas su liudininkais, parashais, gal ir policija…. zuvo zmogus, gal buvo tycia pakishtas po milzinishko traktoriaus ratais. Ech, ka ash zinau….

Vaziuojam 10 valandu, nes Awaso miestukas shiaureje nuo Akros. Kelioneje bandau skaityti, nesiskaito visai, miegoti nesimiega, tad stebiu kelia ir kaip keiciasi aplinka, kaip grazu aplinka kai daug medziu ir zmoniu.

Atvaziuojam, “dideli” dedes ish Prancuzijos, Kanados, Pietu Afrikos, Australijos susirinke - jie tyreju komanda, vos atvaziavus duoda pasirashyti konfidencialumo dokumentus, kad niekam nieko, net policijai negaliu pasakoti, tad istorija apie tyrima bus nutyleta, labia smalsus skaitytojas gal ir nusivils, bet parashas yra parashas J.

Taiga tyimas prasideda, vieas po kito kvieciami liudininkai, kai kuriu pasakojimas labai emocionalus, neturiu kada liudeti, rankos rasho, net nutirpe, nesuprantu kai kuriu zodziu, o tarme siaubinga, bet to ganieciai kalba labai tyliai, viena akimirka apima panika, noriu atsistoti ir isheiti, pasakius “Sorry I am not suitable for this job” bet zinau kad negaliu, nes ash esu geriausia, ka jie gali cia tureti, pagalvoju apie Loreta, ji studijavo anglu filologija, jau butu lengva ir smagu, per dvi dienas mano darbas baigtas, liudininku pardymai uzfiksuoti, dirbu nuo 7 ryto iki 22 vakaro ir nesiskundziu, daug streso, bet tai skatina tobulejima.

Panashu kad niekas nieko tycia nezude, bet liko dvi nelaimes versijos, kaip ten bebutu labai idomus darbas - tyreju komandoje, surenki parodymus, braizai laiko linija su komentarais, darai ishvadas, rashai ataskaita ir rekomendacijas, kaip dirbti toliau, kad tokiu nelaimiu butu ishvengta.

Staiga uzsinoriu buti tardytoja, nes tyrimo metu aishkiai maciau kas meluoja, kas bando ishsukti sveika kaili, o kas sako tiesa, jei buciau tardytoja turbut pagauciau visus nusikaltelius J

Rodyk draugams

Sekmadienis. Prisedau kazka tau parashyti mielas skaitytojau, seniai nerashiau tad jauciu shokia tokia pareiga. Kadangi kompiuteris ish uz uzsieno - near lietuvishku raidziu, tikiuosi vis tiek suprasi, ka noriu parashtyti…

Taiga sekamdienis, sedziu didelej lovoj, atsiremusi i didele kieta pagalve, su kuria visai nepatogu miegoti, todel paskutines keturias naktis nemiegojau, o ziurejau visokius multekus J

Lova labia jau nepatogi, bet ale grazi - ryshiai zali blizgantys uztiesalai, kurie sintetiniai ir brashka, kai nori uzsikloti, pasijutau kaip “Kaziuko mugej” Kaune, kai vietines moterels pardavineja ne liaudies meno dirbiniu, bet blizgancia plastmase ish Kinijos. Taigi sedziu ir rashau, rashau nes pykstu ant viso pasaulio.

Shia savaite dirbau AUKSO KASYKLOSE. Turejome atlikti shioki toki tyrima, bet apie tai kitame laishke.

Taigi, kadangi shiandien sekmadienis, o darbo nelabai kaip yra… musu klientai aprode aukso kasyklas. “Kaip jega, galvjau” bet tuo paciu grauziau nagus, kad neturiu fotoaparato. Mileas senas dede pasakoja apie kasyklas, kaip ishgaunamas auksas, stoviu prie didziulu irenginiu, aplink grazus kalnai, ciulba paukschiai ir zalia zalia. Mishku tankme tokia didele, kad net nedristu pagalvoti apie bandyma ten eiti, tikros dziugles. Taigi dede pasakoja, kad dideles mashinos skaldo uolas, shios keliauja i didelius irenginiu, smulkinamos dar labiau, plaunamos vandeniu, atsijojamos aukso daleles, jos lydomos ir ish dideliu mashinu i ausko kambari patenka aukso luitai, kurie vezami i Akra (Ganos sostine), o ish ten keliauja i pasauli. Idomu galvoju, faina, pamaciau kaip tai atrodo, aukso daleles prikibe prie uolienu spindi sauleje, grazu, o aukso luitai atrodo kaip ish filmo… sedam i mashina ir vaziuojam i pacias kasyklas, pakeliui pastebiu didele pelke ar kazkokio dumblo telkini, keistas reginys, bet nieko neklausiu, pagaliau mes pacioje kasykloje, aukshtai kalnuose, ishlipu ish mashino ir nustembu, atsiveria nuostabus vaizdas, kalnai, mishkai, kuriuos dengia rukas, drugeliai, o paziurejus i apacia milzinishkai laiptais ishkastas tarpeklis, cia ir yra kasyklos, staiga suprantu, kad pirmas ispudis - nustebimas digsta ir darosi liudna L

Liudna paklausite? “Kodel?” man, zmogui, kuris laidojo mashinu nutrekshtus drugelius ir vilko i namus visokio plauko suzeistus zveriukus, man liudna del gamtos, nes tie milzinishki tarpekliai, kazkada buvo grazus dideli kalnai su milzinishkais medziais ir pauksciais bei zverimis. Vos per 20 - 30 metu buvo sunaikintas kalnas, kuris stovejo tukstantmecius ir kodel????

Ogi todel kad kazkokiam zmogui prireike aukso. Ta pelke, kuria maciau pradzioje pasirodo yra uolienu shiukshlynas, kai ishskiriamas auksas, dulkiu pavidalu buve kalnai verciami i “pelke” taigi kanas nyksta, o pelke dideja. Beje kasyklas zadama uzdaryti, nes per daug giliai reikia kapstytis aukso, o taibrangu ir darosi nepelninga, aishku kasyklas uzdarys, tarpeklis liks, gamta po kokio 100 metu atsigaus, bet metalo irenginiai liks, rudys ir tersh toliau.

Europoje zmones myli gamta, kalba apie jos ishsaugojima, uzdraudzia vairuoti tershalus ishmetancias mashinas. Bet atsigrezkime atgal. Pykau ant Afrikos, cia pilna shiuksliu, nuolatinis smogas, mashinos skendi juoduose dumuose, galvojau kodel zmones taip nemyli gamtos?

Bet dabar galvoju kitaip, kodel pasaulis nemyli Afrikos? Kiekvieame net mazame kaime, rasite metalo lauza, automobiliai, kuriais vazinejama cia - beabejo atvezti ish viso pasaulio, civilizuoto pasaulio, kuris savo shiukshles laiko Afrikoj, juk daug parankiau netikusi daikta palikti kazkur uz savo valstybes sienos ribu. Senos maikutes, seni dzinsai keiauja ish viso pasaulio, aprenkime Afrika, bet ar tikrai reikia ja rengti? Gal tiesiog palikime ja ramybeje, Ganoje moterys pardavineja nuostabias medziagas, ishmargintas batika ar dazytas afrikietishkais rashtais. Pasaulis pasiima ish cia kas geriausia - auksa, deimantus, spalvotuosius metalus, o palieka ka? Padeveta megstuka, apiplyshusius batus, duobeta kelia be esfalto, senus aplinka tershciancius automobilius ir plastikinius maishelius, kurie metosi visur - plaukioja vandenyne, kabo medyje ar tampa ozkos pietumis, mes cia randame nuostabu kalnuota mishka, o paliekame tushcius griovius ir tarpeklius? Ir kodel? Tiesiog daugeliui rupi tik jis pats

Gal tiesiog palikime Afrika ramybeje, juk zeme visu musu namai.

Rodyk draugams