aqua.afrika

Taigi mūsų kelionė tęsiasi, atostogos, rytas Larabangoj ant stogo, teka saulė, per naktį sužvarbęs kūnas nuo saulės maloniai šyla ir nesinori niekur eiti, guliu ant stogo ir stebiu, kas dedasi apačioje, o apačioje žmoneliai bunda, ima gaminti savo Fufu: virtas jam ir virtas plantain mushamas pagaliais dubeny, gera nuo stogo viską stebėti, nenoriai leidžiuosi žemyn, nes tingulys užpuolęs…apkeliaujam visą kaimelį, nuperkam vietiniai vaikų futbolo komandai kamuolį, nes iki šiol žaidė iš plastikinių maišiukų susuktu burbulu, sėdam ant motociklų, kuriuos mums išnuomavo ir pirmyn į Mole nacionalinį parką, į savaną ieškoti dramblių.
Aš pirmą kartą gyvenime sėdžiu ant motociklo, gražus raudonas, užkuriam iš kokio 10 karto, gaunu žavaus vaikino pasiūlymą: „Nori pabandyti?” aišku noriu, ir Aqua jau už vairo, išmokstu perjunginėti pavaras, gazas puikiai veikia, stabdžiai nelabai, bet kam tas rūpi, kai gazas puikiai veikia tai ir gazuoji, karštas vėjas gairina žandus, o Aqua vairuoja, greitis vos 60, bet jausmas kad skrieju belekaip smarkiai. Prie Mole nac. parko pasitinka sargybiniai, lygiai valandą jiem aiškinu, kad esu studentė, net mano pase yra anspaudas, kad esu AIESEC studentė metams, jie manęs neleidžia į parką su nuolaida, nes atseit pažymėjimo neturiu, įrodančio, kad esu studentė, aš laiko turiu, nes laukiu, kol kokia mašina paims mane ir nuveš į parko gilumą.
Neišsideriu nieko…sumoku pilną kainą ir į savaną, mus pastinka „Akuna Matata” laukinės kiaulės iš Liūto Karaliaus, nežinau jų pavadinimo, babūnai sau vaikšto aplinkui ir bando ka nors nudžiauti, kokį fotoaparatą ar rankinuką, pajuntu laukinės gamtos kvapą.
Nėra čia nei žirafų, nei zebrų, o liūtų ieškoti reikia toli toli, dviejų dienų kelionėje džipu, bet mes tikimės pamatyti dramblius. Praleidę dieną viešbutuke su baseinu, anksti ryte susitikom prie safari ofiso. Gidas arba dar kitaip Reindžeriu vadinamas su šautuvo pradėjo mūsų kelionę. Grupėje esame 6, vaikštome tyliai, tad pamatėm labai daug gražių gyvūnų, iš vandens kyla rūkas, krokodilai išgidrę mūsų žingsnius neria kuo giliau į vandenį, turbūt jie bijo žmonių labiau nei mes jų, keliu link mūsų prabėga „Akuna matata” šeimyna: paršas, paršienė ir daug mažiukų paršiukaičių, su vaikais jie pavojingi ir gali užpulti, nors šiaip jie taip įpratę prie reindžerių, kad vaikšto po kiemą kaip naminės kiaulės, šį kartą Liūto Karaliaus draugai neria į krūmus, o mes traukiamės į šalį, nes pikti šie šernanosiai gali būti itin žiaurūs, krūmuose pastebime antilopę su mažyliu, mažylis ne toks baikštus, tik žiūri į mus, domisi, stebi, o mama jau neria gilyn į krūmus, babūnai patogiai įsitaisę ant didelio vandens bako, stebi ir galvoja ką čia pavogus, rankų kremą, sausainį, o gal net fotoaparatą, įžūlūs gyvūnai…nekantraujam…o kur drambliai, kolegos keliavę 16 valandų iki Mole parko dramblių taip ir nepamatė, bijau, kad ir mum taip nenutiktų, staiga gidas sustoja…ženklu rodo, kad ir mes stotume ir būtume labai tylūs, ilgai nereikia galvoti kodėl, nes prieš mano akis išneria milžino galva. Milžiniškas žvėris žiūri tiesiai į mane ir straubliu skina medžio lapus, atrodo ramus ramus ir geras geras, nedaug trūko, kad bandyčiau jį paliesti, visgi laukinis žvėris, tad sveikas protas sako „Aqua ne ne ne” stebiu dramblį, po to dar vieną ir taip gražu, o jis nekreipia dėmesio į kvailus turistus, visi fotografuoja, bando patys „įlįsti į kadrą”, o man norisi amžinybę čia stovėti ir žiūrėti į drabmlį, kuriam visai nusispajut, dėl ko tie žmonės čia stovi ir žiūri.

Rodyk draugams

Taigi su maliarijos vaistais ir antibiotikais kišenėje pradėjau savo kelionę. Naktiniu autobusu nukeliavom į Kumasi (pusiaukelė link šiaurės), ryte autobusu į Tamale, šiaurinis Ganos taškas, šiaurė nustebino savo karščiu, žiauriai kartšta, bet labai sausa, skauda gerklę ir nėra kuo kvėpuoti, pradžioje jausmas, kad dūsti, bet po to įpranti, šiaurė man patiko, labai labai kartšta, bet neprakaituoji, nes taip sausa, kad prakaitas išdžiūsta net nepradėjęs tekėti, kai tuo tarpu Akroje nuolat vaikštai šlapias nuo galvos iki kojų. Šiaurėje mūsų tikslas pamatyti Mole nacionalinį parką ir tikrus, gyvus, laisvėje gyvenančius dramblius. Taigi Tamale pasitinka mus su dideliu karščiu, įsigrūdam į tro tro, kuris gabena tris kartus daugiau žmonių, nei jame realiai telpa, bet tiek to mes jau įpratę, kas tie mes? Ogi aš, mano kambariokė Lisa iš Vokietijos ir jos vaikinas Stefan, taip pat vokietis, nukeliaujam į Larabangą, iš ten iki nacionalinio parko 6 km, Larabangoje seniausia iš molio drėbta mečetė, jai apie 600 metų, visi Larabangos gyventojai, visi sulig vienu musulmonai, kaimukas labai mielas, vien molinės trobelės ir daug mielų, draugiškų vaikų, pasijunti kaip kokiam 14 amžiuj, miestuke nėra elektros, visas miestukas naudojasi vienu dušu ir vienu tualetu, kurie kad ir kaip keista, labai tvarkingi, na dušas tai „bucket shower” kibirėlis ir puodelis, visai kaip namie, Akroj :), vaikai visą vakarą mums šoka ir dainuoja, vyresnieji ant laužo gamina mums vakarienę - makaronus su pomidorų ir žuvies padažu, labai greitai sutemsta ir šviesu tik nuo laužo ir nuo mėnulio, kuris šviečia kaip lempa, maistas turėtų būti skanus, mano bendrakeleiviai kerta makaronus išsijuosę, o man neskanu, nes nuo antibiotikų maistas kartus, jaučiuosi pavargusi, skauda galvą nuo gražių, bet per daug garsių vaikiškų dainų, tad einu pasivaikščioti, tylomis, viena, tamsoje, ten kur šviečia mėnulis ir žvaigžės. Tolumoje matau didelius mango medžius,

patraukiu link jų ir išgirstu tolumoje svirplius, daug svirplių, greitai kalėdos, o aš jų nejaučiu, nėra sniego, nėra eglučių…ech, einu prie mango medžių, palendu po vienu atsisėdu ir negaliu patikėti tuo, ką girdžiu, o girdžiu tūkstančius varpelių, tiesiai man virš galvos, po dideliu mango skėčiu skamba tūkstančių tūkstančiai varpelių, toli nuo mašinų, dangoraižių, žmonių minios skamba tūkstančiais varpelių, paklausite iš kur tie varpeliai? Taip taip nustebau ir aš, mažas stebuklas, turbūt visi pasaulio svirpliai nusprendė gražią žvaigždėtą Afrikietišką naktį, kai karšta ir sausa dienos metu, o naktį taip šalta, kad net reikia megztinio, tokią naktį visi pasaulio svirpliai sulindo į mango medį, į didžiulį mango medį, kurio šakos siekia nuraškyti žvaigdždes, jie sulindo ir dainuoja, o muzika tokia stebuklinga, tyli, lyg girdėtum tūkstančius varpelių, po tuo medžiu sėdėjau ir ilgai ir galvojau, o kokie stebuklai toliau manęs laukia šioje kelionėje…užsiropščiau ant molinio namo stogo ir tol žiūrėjau į stebuklingai ryškų, pilną žvaigdžių dangų, kol užmigau
Man patinka stebuklai

Rodyk draugams

Būna linksmų dienų, būna liūdnų, yra dalykų kuriuos supranti, yra tokių, apie kuriuos net pagalvoti sunku, ateina dalykai, praeina, ateina kiti.

Šis blogas nebus linksmas, bet gal nebus ir liūdnas, tiesiog noriu tuo pasidalinti, kad būtų lengviau.

Pirma savaitė Ganoje buvo sunki, nors tai buvo prieš 9 mėnesius, atsimenu kaip šiandien, karšta, pilna žmonių, nešvaru, neusprantu ganiečių anglų kalbos, įvairios baimės: „Ar pritapsiu”, „Ar rasiu draugų”, „Ar pavyks darbe siekti rezultatų”, kupina tokių baimių ir nerimo, nieko nepažinodama nuėjau į vieną iš stažuotojų susitikimų, kaip žinia man pradžioje sunku užmegsti santykį, nežinau apie ką kalbėti, apie ką nenusikalbėti, taigi tarp 15 žmonių buvau tylenė akmenė, kol vienas stažuotojas manęs neužkalbino, sužinojau, kad jis iš Meksikos, kai papasakojo savo pirmos savaitės patirtis Ganoje, supratau, kad jis stiprus žmogus ir man nėra ko čia skųstis, būna blogiau…bet į viską jis žiūrėjo su pozityviu humoru, keista, bet labai lengvai vyko mūsų pokalbis, draugiškas, atviras, su šypsena, kažkaip tapom gerais draugais, kaskart kai man nesisekdavo meilėje, nežinodavau ko griebtis arba kokį sprendimą priimti, galų gale kokią knygą skaityti, jis man patardavo, žodžiu buvo pats geriausias patarėjas ir pašnekovas bet kokiu klausimu, lygiai taip pat geras partneris kelionėje ar vakarėlyje, sunku kai pripranti prie žmonių, jie tampa tau artimi ir staiga baigiasi jų stažuotė ir jie turi išvažiuoti, taip nutiko ir su juo, įteikiau Lietuvišką trisplavę, kad nepamirštų, apsikeitėm geru žodžiu, padėkojom vienas kitam už dalykus, kuriuos gavom, jis išskrido, buvo gaila, bet tikrai tikėjau, kad jo kelionė tęsis su nuotykiais kažkur kitur, gal namie Meksikoj, gal kitame pasaulio kampelyje, charizmatiškų žmonių nėra labai daug, o pozityvumo ir optimizmo tikrai iš jo pasimokiau.
Meksika toli, nesitikėjau, kad kada nors jį vėl pamatysiu, liko šilti prisiminimai…
Draugas pasiekė Meksiką, bet niekur daugiau nekeliaus, keista ir nesuprantama… kai išgirdau liūdną žinią negalėjau tuo patikėti, netikiu ir dabar, yra žmogus, nėra žmogaus, atrodo taip neteisinga, jis grįžo į Meksiką ir mirė, tiesiog nebeliko optimizmo, džiaugsmo, liko tik klausimas KODĖL?
Norisi verkti, kaltinti neteisingą pasaulį, piktintis, liūdėti, bet… aš noriu tik atsisveikinti ir sukurti kažką gražaus ir gero, kad įprasminčiau… atsigręžiu atgal ir su geriausiais jausmais atsimenu tuos 9 mėnėsius, kuomet pažinojau žmogų, kurį galiu vadinti savo draugu, ačiū, kad buvai šalia kai reikėjo, ačiū, kad buvai šalia, kai buvo linksma ir liūdna. Prisiminsiu tave su geriausiais jausmais ir šilčiausia šypsena…
Mielieji, branginkite draugystę, branginkite žmones, kurie šalia, su kuriais gera, nes viskas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą, brangikime vieni kitus, turime per mažai laiko neapykantai ir pykčiui

AQUA

Rodyk draugams

Būna dienų, kai ateina svečiai, kurių visai nelaukei ir apie kuriuos net nenori žinoti (pvz. kokia nors įkyri tetulė, mokanti tave kaip reikia gyventi, ar įkyrus kolega, nesusiprantantis, kada turi išeiti). Atėjo ir pas mane tokia viešnia. Apsilankė ji trečiadienio rytą ir sutrukdė net tris mano darbo dienas… viešnios vardas MALIARIJA.
Antradienio vakarą buvo atsisveikinimo vakarėlis, atsisveikinom su stažuotoja (ji išvažiavo namo į Rumuniją), kažkaip neprotingai pajuokavom, kad per 9 gyvenimo Ghanoje mėnesius nesirgau Maliarija, trečiadienio rytą vos pabudusi supratau, kad į darbą neisiu, neturėjau jėgų niekam. Skaudėjo galvą ir vienintelis dalykas, kurį norėjau daryti - miegoti…po pietų pakilo temperatūra…39…gerai laikas į ligoninę, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad maliarijos parazito kraujyje NERASTA, bet kadangi simptomai kaip maliarijos, gavau dozę vaistų nuo maliarijos, ketvirtadienis…temperatūra 40…40.5…skauda viską: galvą, akis, raumenis, kaulus, net negali pasijudinti, negali miegoti, negali nemiegoti, pykina, galva sukasi, karšta, prakaituoji taip, kad viskas šlapia, rūbai, patalynė, staiga pasidaro taip šalta, kad drebi ir kaleni dantimis ir tai kartojasi visą dieną ir naktį, paracetamolis nenumuša temperatūros, ima skaudėti širdį ir sunku kvėpuoti, galvoje viena mintis „mirštu”, skambinu draugams, o jie tik šypteli, sako viskas gerai, nemirsi, taip būna, kai ateina Maliarija…sunku patikėti, bet laukiu pagerėjimo, penktadienis….naktį turime vykti į mūsų seniai suplanuotą atostogų kelionę į Ganos šiaurę ir į Burkina Faso, į dykumą…o aš jaučiuosi lyg mirčiau :), penktadienis, aš vėl ligoninėj, sakau nieko man negeriau, ką daryti????? Vėl visokie tyrimai tyrimai tyrimai, maliarijos kraujyje nerasta…bet gydytojas paaiškina, kad kartais maliarijos parazitas koncentruojasi tam tikrose vietose…pvz kepenyse, todėl sunku jį aptikti, kartais reikia imti kaulų arba kepenų mėginius, sako nors parazitų neradom tau maliarija….bet rado dar kai ką - kažkokią infekciją kraujyje, sako kraujas labai nusilpęs, gavau dozę vitaminų ir antibiotikų ir gydytojo palaiminimą vykti į seniai supolanuotą ir laaaabai lauktą kelionę į Burkina Faso.
Maliarija praėjo, pasveikau, bet niekam nelinkėčiau to jausmo ir haliucinacijų, kurios gali būti keistos, bet įdomios…
Mano haliucinacija buvo susijusi su internetu: bandom kažką patalpinti internete, bet niekaip nepavyksta, tada aš sukuriu genialią teoriją, kad žmonės tiek visko patalpino internete, kad jis perpildytas ir nieko ten padaryti nebegalima, esu tikra, kad greitai internetas „sprogs” nebeegzistuos, nes sistema perkrauta, guliu lovoj ir galvoju, kad už šį atradimą gausiu kokią tai Nobelio premiją, galvoje turiu teoriją ir paaiškinimą kas, kaip ir kodėl, suprantu, kad turiu veikti, pranešti pasauliui, rasti kažkokią išeitį, bet imu galvoti, kad negaliu to išdėstyti popieriuje, negaliu paaiškinti teorijos, guliu kokią valandą lovoje ir bandau sudėlioti mintis, bandau bandau bandau…kol užmiegu, pabudus nebežinau, ar sapnavau ar nesapnavau, bet teorija atrodo labai įtikinima, panašu, kad tai buvo viena iš maliarijos haliucinacijų.
Na kaip būna su nekviestais svečiais, jie atėję nelauktai, kažkada visvien turi išeiti…išėjo ir mano maliarija ir tikiuosi nebegrįš…vis dar geriu vitaminus ir stiprinu savo sveikata

Rodyk draugams

Pavargau, pavargau nuo visko, triukšmo gatvėje, žmonių, manančių, kad tu esi turtingas ir prašančių pinigų, galvoju, noriu namo pas mamą, o kai noriu namo pas mamą, tada suprantu, kad atėjo laikas kažką su savimi daryti :0)
Užsisėdėjau… taigi nusprendžiau ilgąjį savaitgalį (turėjome trijų dienų savaitgalį) kažką nuveikti. Bedžiau į žemėlapį, radau nacionalinį parką su BEGEMOTAIS, kuris labai jau toli ir nelabai aišku kaip iki jo nusigauti, susiradau du bendraminčius ir patraukėm. Susitikom ketvirtadienį po darbo, stotyje. 8 vakaro jau sėdėjom autobuse, nusipirkom vietinio linksmonado plastikiniuose maišeliuose už 20 centų ir šokolado, ir buvome pasiruošę kelionei, autobusas pajudėjo tik po 11, tada iki tol jau buvom ir suvalgę šokoladą ir suvartoję linksmonadą, nuo kurio man buvo visa kitą dieną bloga, bet čia jau kita istorija…
Taigi 4,30 ryte mes Kumasi, 10,00 ryto wenchi, 13,00 pagaliau Bui miestelyje, kuris yra prie nacionalinio parko, gyvena 86 žmonės, nėra mašinų, miestelis turi du motociklus, nėra elektros, naudoja lietaus vandenį, o tro tro važiuoja tik kartą per dieną. Taigi mes Ganos šiaurėje, kur daug smėlio or naktimis šalta, o žmonės nekalba angliškai.
Apsigyvenam name, kurio stoge gyvena koks 100 šikšnosparnių, ir jie cypauja, krapšto stogą ir tu viską girdi, naktį mėnulis apšviečia kaimą ir matai kelią, aišku geriau labai jau daug nevaikščioti, nes dar kokią gyvačiukę užminsi, sutikom vieną kelyje – maža, juoda, raudonais raštais ir velniškai nuodinga, įkąs ir nėr tavęs, aišku aš neleidau jos užmušti, tegul keliauja sau.
Ryte suplanavom vykti su gidu i nacionalini parką 6,00, žinoma, kaip visada…ganietišku laiku iš stovyklos patraukėm 7,30 :0)
Pagaliau mes prie upės, laukiam nekantraujam, vietiniai žvejai paima mus savo valtelėse ir mes jau upėje „Black volta“ didelė upė, joje gyvena krokodilai, beje du sutikom, plaukioja nuodingos gyvatės, vieną mačiau ir beabejo BEGEMOTAI. Valtelės mažos, upė vietomis labai srauni, todėl kelis kartus vos neišvirstu iš valties, ji pilna vandens, nes vanduo teka per kraštus, po 2 valandu plaukimo… pamatom BEGEMOTAI….jie sau ramiausiai plaukioja ir įtartinai į mus žiūri, žiūri žiūri žiūri, ima piktai prunkšti ir leisti visokius garsus, žvejai sako – tai perspėjimas, kad arčiau neplauktume, matom jų ausis, akis, nosis ir aš įsivaizduoju, nors ir nematau, jų didžiulius kūnus, vakarėjant grįžtam į kaimą, kopiam į nemažą kalną palydėti saulės, beprotiškai gražu ir gera, ir nesvarbu, kad namo keliausime ilgiau nei 13 valandų, nesvarbu, kad gatvė Akroje pilna triukšmo, žmonių, nesvarbu, kad einant gatve smirda visi pakampiai, mano siela tokia laiminga, taip gera gera, tyloje, kur už kalnų slepiasi saulė, nėra elektros, gyvena krokodilai, gyvatės ir begemotai, pažvelgiu į saulę ir žinau, kad visa tai turiu aprašyti, suprantu, kad jausmai netelpa į žodžius, neįmanoma visko aprašyti, bet gera gera, lyg 500 rūšių drugelių, gyvenančių miške būtų atlėkę į mano širdį ir apsigyvenę. Tokiomis akimirkomis myliu Ganą ir savo įvairiaspalvį gyvenimą.

Rodyk draugams

Ganoje už lango žiauriai karšta, bet jaučiuosi tarsi vėlyvą rudenį (nors dabar Lietuvoje ir yra vėlyvas ruduo), kai eiti Laisvės alėja pavojinga, nes nuo šlapių, purvinų lapų grindinys labai slidus ir bijai pargriūti, kai batai šlapi ir nedžiūva, nes radiatorius nešyla, o miegoti reikia su megztiniu nes drėgna ir sienos pelyja, kai norisi apsikabinti vaikystėje turėtą meškiuką ir nesikelti iš lovos.
Trūksta miego, pavargau, nes vakar pasakiau „ATE“. Atsisveikinimas visada man simbolizavo rudenį. Pasakiau „ATE“ dviem nuostabiem žmonėm, kurie buvo apsistoję mano kambary 3 savaites. Taip taip, kambariu dalinausi su dviem Kanadietėm. Jos keliavo po Afriką 7 mėnesius, o šiandien išskrido į Indiją, Kalėdoms jos važiuos namo į Kanadą.
Prasidėjo mūsų labai smagi draugystė nuo alaus prie vandenyno kaip aš sakau „on the rocks“ ir baigėsi atsisveikinimo ašaromis, kaip visada pažadai, kad susitiksim, atvažiuosim vieni pas kitus, nepamiršim, dažniausiai taip nebūna. Išsiskiri ir keliauji savo keliu, lieka tik gražus prisiminimas. Man labai gaila, kad su gerais žmonėmis susitikus kelyje greit išsiskiriama, nors norisi juos pasiimti ir parsivežti namo, kad niekada nedingtų iš tavo gyvenimo…

Rodyk draugams

Sutikau vieną žmogų… jis labai myli vaikus ir nori pastatyti jiems mokyklą vietiniame kaime. Jis pats turi du vaikus ir vieną globoja, kai matau jį - jis nuolat šypsosi, kai pamato vaikus jo akys žiba…
Ar žmogus mylintis vaikus, gali būti blogas? Nežinau, bet manau, kad negali, nes vaikai tai gėris, jie pasaulio ateitis, kai matau mažiuką vaikiuką, basą, purvinais marškinukais žaidžiantį su šiukšlėmis šalia gatvės - man suspaudžia širdį, tikiu vaikų ateitimi ir manau, kad labai svarbu juos mylėti… Pamilau žmogų, kuris myli vaikus, pamilau visa širdimi, juk meilė negali būti bloga?
Jis mėgsta skaityti, Ganoje mažai žmonių, kurie skaito, angliškai ir garsiai jis skaito lėtai, bet tikiu, kad galėtų skaityti savo vaikams jei tik turėtų gerą knygą…
Vakar sėdėjau ofise iki pirmos nakties, internete ieškojau vienos knygos angliško varianto, radau, atspauzinau su spalvotais pavaikslėliais, sukarpiau mažais puslapiukais, rankos pavargo nuo karpymo, sukarpiau 160 puslapiukų, įrišau, užrašiau „Žmogui, kuris myli vaikus”, rytoj jam padovanosiu knygą apie meilę ir nuoširdumą, kad niekada nepamiršų mylėti vaikus ir saugotų jų vaikystę, rytoj jam padovanosiu knygą o ant spalvoto viršelio puikuosis „MAŽASIS PRINCAS”, nuostabi knyga, kuri skirta ne tik vaikams.
Tikiu jis paskaitys knygą savo vaikams ir tiems, kurie neturi namų, tiems, kuriems reikia rūbų, kurie neturi knygų spalvotais paveikslėliais, tiems kuriems reikia mokyklos, rytoj žmogus, mylintis vaikus gaus dovanų knygą „Mažasis princas”.

Rodyk draugams

Niekada nemėgau laidotuvių, ten visi verkia, pilna skausmo ir sielvarto, kam save kankinti? Taigi stengiausi vengti laidotuvių, nes norisi prisiminti žmogų tokį, koks jis buvo visą gyvenimą, bet ne pasktutinę atsisvekinimo akimirką.
Taigi Afrikoje taip pat vengiau laidotuvių, maniau, kad yra daug linksmesnių užsiėmimų, nors buvau pakviesta ne į vienas laidotuves, vis išsisukdavau.
Bet šį savaitgalį pabėgti nepavyko…
Dvi Kanadietės iš Coutchserfing‘o apsistojo pas mane. Per jas susipažinau su nuostabiu žmogumi, jo vardas Emmanuel, kaip tyčia jis Rasta, turi dvi parduotuves, gamina būgnus, nagi nagi, kai jį pamačiau buvau pilna skepticizmo, dar vienas „muzikantas” RASTA. Jis pakvietė mus į savo grupės pasirodymą. Grupėje kokių dešimt muziantų ir daininkų, bei apie 15 šokėjų. Grupė groja, šoka ir dainuoja afrikietiškais motyvais ir stengiasi išsaugoti savo kultūrą. Pasirodymas sužavėjo, o Emanuelis pakvietė į savo namus peržiūrėti dokumetinių filmų, kuriuos jis ir jo kolega britas sukūrė apie „spiritual dances in Ghana”. Emmanuelis pasirodė gan normalus, nutariau suteikti jam šansą. Emmanuel pakvietė mus į Volta region, į savo gimtąjį kaimą pažiūrėti kaip atrodo kaimo šentikės laidotuvės.
„Oh NO”, pagalvojau, tik ne tai, bet kadangi Kanadietės labai norėjo, o Emmanuel pasirodė patikimas žmogus, pagalvojau tiek to, lets go.
Ir šeštadienio rytą mes jau sėdime tro tro. Važiuojam 3 valandas, beveik visą kelią miegu, tai tampa įpročiu kelionėse.
Atvažiuojam į kaimą, žmonės nešneka angliškai, ir turistų nelabai yra matę, taigi smagu, nesugadinta aplinka, žmonės draugiški, pavalgome ir prisijungiame prie laidotuvių eisenos.
Kad būtų visiems aišku tik pasakysiu, kad laidotuvės neturi nieko bendro su tuo, ką mes Europoje arba Lietuvoje esame įpratę matyti.
Laidotuvės turi tam tikras taisykles:
1, Visi apsirengę laidotuvių spalvomis: juoda ir ryškiai raudona;
2, Vyrai iki pusės nuogi, o juosmenį apsijuosę ryškiai raudona juosta, kuri atrodo kaip sijonas;
3, Moterų pečiai turi būti nuogi, jos apsijuosę medžiagos gabalu, atrodo panašiai kaip kad mes išėję su rankšluosčiu iš dušo;
4, Visi privalo būti basomis;
Taigi, norėdama dalyvauti laidotuvėse, turėjau nusiauti batus, nusivilkti marškinėlius, apsijuosti raštuotu raudonai juodu medžiagos gabalu ir prisidėti prie eisenos. Eisenoje dalyvavo turbūt visas kaimas, kadangi laidotuvės šventikės (apie 200 žmonių). Visos eisenos viduryje vyrai grojantys būgnais. Eisenos pabaigoje senas senas automobiliukas, pilnas dainuojančių moterų, vidurinėje sėdyneje, uždengta raudona medžiaga sėdi mirusi šventikė, beje mirusieji čia laikomi šaldytuve nuo kelių savaičių iki pusmečio, nes šeimai reikia laiko suorganizuoti laidotuves. Visa ceremonija vyksta prie šventikės namų, kur ji po trijų dienų šventimo ir šokių bus palaidota. Visa eisena patraukia į aikštelę prie namų. Vyrai groja būgnais, o laidotuvių dalyviai šoka specialų šokį, kurį mes pavadinome viščiukų šokiu, nes šokio metu žmonės atlošia pečius ir keistai juos judina.
Šokis labai svarbus laidotuvių elementas, taip pagerbiamos dvasios, kurios pasiima mirusiąją į dangų. Šokis taip padeda praliksminti artimuosius, kad jie neliūdėtų. Tagi šokama visą naktį nuo 9 vakaro iki 6 ryto. Šokame ir mes, nes jei kažkas tave pakviečia - nevalia atsisakyti. Bandžiau sėdėti kamputyje, kur niekas manęs nemato, galvojau jūs čia sau šokite, o aš pažiūrėsiu, pabūsiu stebėtoja. Deja deja, oprimsitė mergaitė nesuprato, kas jos laukia.
Čia vaikučiai dvejų metukų jau bando judinti rankytes ir kojytes ir šoka „spiritual” laidotuvių šokį, o ką aš, kaip mano mama pasakytų - vieno kaulo. Jei juda rankos, kojos nejuda, jei juda kojos - rankos neklauso, o jeigu negaliu daryti gerai, stengiuosi pasislėpti minioje. Šį kartą nepavyko, nes tik prisėdus vis kas nors kviečia į rato vidurį ir šokti, o atsisakyti negalima, tai nepagarba dvasioms.
Taigi šokau dvasioms visą naktį, pradžioje jaučiausi labai nesmagiai, nes nemoku to šokio, kūnas įpratęs šokinėti roko rimtu nesupranta kaip galima taip išraityti kūna kaip daro jie, bet kuo daugiau šokau, tuo dvasios buvo laimingesnės, tuo pačiu ir žmonės aplinkui. Šokio metu nutūinka labai kesitų dalykų, kai kuriuos žmones apsėda dvasia, dvasia turi savo mėgstamą būgnų melodiją, ir ka tik muzika pasigirsta dvasia apsėda žmones. Apsėdimas - tokia būsena kai žmogus kalbasi su kitu pasauliu, bėgioja kaip laukinis, šaukia, puola ant žemės, užpuola traukuliai, aplinkiniai turi padėti ir pagarbiai suvaldyti dvasią. Dvasia bėga prie būgnų, muša juos, „sveikina” būgnų mušėjus, daininkus, šokėjus, pasvekinimas gali būti pavojingas, nes gali gauti stipriai per galvą , bet dažniausiai taip nenutinka.
Kai pamačiau pirmus apsėstuosius, vaizdelis ne koks, išsigandau, pagalvojau, kad šie žmonės pavojingi, gali susižeisti ir sužeisti kitus. Dvasia apsėda dažniausiai moteris, bet pasitaiko ir apsėstų vyrų.
Jei tinkamai nepasveikini dvasios - ji gali supykti ir tampa nevaldoma. Žmonės - apsėsti dvasios visa naktį būna tarsi tranzo būsenoj, kalba su abiem pasauliais. Man tai pradžioje atrodė baisiai, bet nakčiai tęsiantis kaip ir įpratau.
Pavargusi nuo šokio ir karščio stovėjau atsirėmusi į medį, tik staiga viena moteris prišokusi prie manęs ėmė mataruoti rankomis ir kažką šaukti. „AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA, mama…. ką daryti?????????” niekada akis į akį nebuvau susidūrusi su dvasios apsėstu žmogumi, „ĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄ” help help help, aš visa pasimetusi, nežinau ką daryti, o dvasia ima šėlti, nes neatsakau jai taip kaip ji nori, vietiniai žmonės ima man kažką šaukti, rėkti, bet kadangi jie nekalba angliškai nesuprantu, ką daryti, dvasia ima ant manęs pulti, keli šokėjai ją laiko už nugaros, bet įšėlusią dvasią sunku nulaikyti, ji bando ištrūkti, jaučiuosi kaip žmogus, priešais išprotėjusią mitinę būtybę, kuri pririšta senomis surūdijusiomis grandinėmis ir jos tuoj tuoj nutrūks. Emmanuel bastosi kažkur, taigi nežinau ką daryti. Dvasia griebia man už rankos, bandau savo ranką atitraukti, ji neleidžia, o trenkia man per ranką, kažkokiu būdu suprantu, kad turiu ištiesti kitą ranką, dvasia vėl trenkia per ją, gaunu kokius dešimt stiprių smūgių, pasirodo tai dvasios būdas mane pasveikinti. Ji tenorėjo mano ištiestų rankų, kad galėtų savotiškai mane pasveikinti, o aš nesupratau. Dvasiai atsiraukus, minia žmonių stumia mane šokiui, šoku būgnu rimtu kaip pašėlusi, jaučiu dvasių galią aplinkui ir atsiduotu muzikai, naktis, vėjas ir beprotiškai žvaigdžėtas dangus priverčia pasijusti stebuklo dalimi, kai žmogus susilieja su muzika gamta ir visatos dvasiomis.
Dvasia sveikina ne kiekvieną, todėl jaučiuosi išrinktoji ir džiaugiuosi galimybe pabūti su žmonėmis, tikinčiais dvasių galiomis.

Rodyk draugams

Istorija sena, kokių dviejų mėnesių senumo, bet kadangi pasekmės vis dar jaučiamos, nutariau papasakoti…
Kaip žinote, mūsų Aqua pamišusi dėl Rasta ir dredų, iš esmės del labiau dėl dredų negu dėl Rasta. Visda norėjau gražių dredų, tokių kaip turi juodaodžiai - dailiai suveltų į mažytes sruogeles, atrodo tvarkingai ir linksmai, deja deja mano plaukai nors ir garbanoti, bet jų strukūra visai kitokia, mano plaukai švelnūs, todėl dailiai suveltų dredų negaliu turėti.

Ką gi, Aqua nusiminus ir su pavydu žiūri į dailiai dreduotas galvas. Kol vieną dieną Lucia, draugė iš Slovakijos nusprendžia užsukti į grožio saloną, išsiplauti galvos, nes MC house kažkodėl jai neleidžiama to daryti, nežinau, ar dėl to, kad je ten taupo vandenį, ar kanalizacija užsikimšus, ar tiesiog Ganiečiai nelinkę taip dažnai plauti galvos, kaip ten bebūtų… mes grožiio salone, Lucijai plauna galvą, o aš guodžiuosi kirpėjai kaip noriu gražių dredų, bet negaliu turėti. Tada ji man sako „NO problem” sako aš galiu tau padaryti tokius dredus, kuriuos po menesio gali lengvai išsipinti, kažkaip man sunku tuo patikėti, bet patikiu, sakau ok ateisiu kitą kartą ir išbandysiu.

Taigi vieną dieną buvau laaaabai geros nuotaikos, sakau einu dredų darytis, ir po darbo tekina bėgu į Afrikietišką grožio saloną. Sutinku tą pačią kirpėją, kuri man rodos savininkė, daili moteris, gražia šukuosena, kelia pasitkėjimą, papasakoju ko noriu, ji sako NO problem, ir kol man toks berniukas plauna galva, ji duoda jam instrukcijas, o pati dingsta.
Kaip žinia Afrika - meilės žemynas, o Aqua kaip tyčia tuo metu buvo įsimylėjusi, nusprendžiu būti graži, noriu būti graži ir sugalvoju, ne tik dredus turėti bet ir pedikiūrą pasidaryti.
Berniukas tvarko plaukus, mergaitė mirko kojas karštam vandeny, Aqua visa patenkinta, na tik galva skauda nuo nesveiko gremžimo pirštais plaunant, mat Ganoje moterys naudoja daug daug daug aliejaus ant galvos, kad blizgėtų ir tiesūs stovėtų, tad vietiniai kirpėjai įpratę gremžti galvas, kol aliejai išsiplauna, o mano vargšė galva nepratusi, tai dabar visą odą skauda.
Nu bet sėdžiu ir mintyse matau, kaip darausi graži su afrikietiškais dredais ir ir dailiu pedikiūru. Tik baimę kelia, tai kad pedikiūras daromas BRITVOS PAGALBA. Nugremžia gražiai, bet pavojinga…taip begavojant tik AIIIIIIIIIIIIIIII, damn it, kaip skauda, mama mama mama….oi oi oi, pirma mano žvilgnis nukrypsta į mergaitę - pedikiūro darytoją, jos akys išsprogę, veidas pasikeitęs ir išsiganęs, pasižiūriu ant žemės, daugėja kraujo, jis ne tai kad laša, bet bėga, staiga suvokiu, kad su ta savo britva įpjovė man koją, nežinau kaip giliai, bet pagal didėjantį kraujo kiekį ant grindų, manau kad giliai, žiauriai skauda, jie bando man dėti kažkokio kremo, atseit padės, sakau NE NE NE, ačiū, viso gero, leidžiu pabaigti mano šukuoseną, kuri visai neatrodo kaip dredai, labiau kaip šlapias viščiukas, susinervinu ir pašlubuoju namo, išvalau žaizdą, bet negaliu užmigti visą naktį, nes žiauriai skauda.
Kaip žinia nepasitikiu gydytojais ir tik Virgutės ir Sauliaus įkalbinėjimų dėka patraukiu į ligoninę. Sutrumpinti istoriją, pasakysiu tik teik, ligoninė gan graži ir tvarkinga. Gydytojas mane apžiūri, išsigąsta ir sako kas tau taip padarė. Jam sunku patikėti, kad galima taip įpjauti su britvute, nes mano koja atrodo taip: puse pėdos įpjauta įstrižai, būtų galima siūti, bet kaip ir per vėlu,o žaizda per plati, taigi gaunu skiepą, antibiotikų, vaistų perrišimui ir patarimą niekada nebeiti į grožio saloną.
Nors ir labai lėtai, bet žaizdos gyja (čia karšta ir drėgna, puiki vieta bakterijoms)….Po dviejų mėnesiu koją vis dar skauda, bet Reggae ritmu jau galiu šokti.

Taip ir baigiasi ši istorija, likau be dredų bet užtat su koja.

Rodyk draugams

Apie ilgesį…
Dažniausiai rašau laiškus su sarkazmo ir linksmumo gaidele, o šis laiškas bus liūdnas. Nusiteik paliūdėti, mielas skaitytojau.
Kas skaitė ankstesnes mano istorijas, jau suprato, kad esu šiek tiek crazy dėl dredų, rasta people ir reggae kultūros.
Šiandien man liūdna, nes po 7 mėnesių euforijos ir dideles meilės rasta kultūrai, ėmiau ir pabudau. Pramerkiau savo akis ir pamačiau, girtų, apsvaigusių nuo žolės žmonių būrį, būrį, kuris pamatęs baltą merginą iškart įsimyli, nors ne kiekvienas iškart tai pasako.
Kiekvienas iš jų yra didis daininykas, kiekvienas iš jų žinomas Ganoje ir Europoje, kiekvienas – menininkas, tik kai užlipa ant scenos moka pagroti ir padainuoti 100 metų senumo tas pačias Bob marlio dainas, ir kiek beitum i koncertus, visur girdi Bob Marlį, kodėl turėčiau jo klausyti, jeigu turiu jo CD, ir į valias galiu kaifuoti nuo tos muzikos namie?
Pradžioje visi rasta žmonės su tavimi labai draugiški, sako „ne ne ne, man nereikia pinigų iš tavęs, man nereikia vizos, aš didis daininykas ir turiu savo verslą ir savo pinigų, tiesiog tu man patinki, būkim draugais, aš noriu kad tu pažintum Ganos kultūrą, aprodysiu tau vietas, kurių tu dar nematei“, o kaip žinia Afrikoje jautiesi šiek tiek vienišas, tada ir pagalvoji….“gal ir nieko, žmogus atrodo draugiškas, nepiktybiškas ir duodi jam šansą būti DRAUGU“, po dienos draugystės jis žinoma bando tave pabučiuoti ir tada draugystė pasibaigia, prasideda meilė… jis ima skambinti 100 kartų per dieną, ypač naktimis, po 12, nes tada nemokamai…rašo žinutes „copy paste“ iš interneto, „aš be tavęs kaip žemė be vandens, kaip dangus be saulės, kaip paukštis be sparnų“ kartais tuo patiki, bet kai gauni tokias pat kelias žinutes iš skirtingų žmonių, supranti kad STOP, taigi jeigu draugystė nesibaigė meile, kuri dažniausiai vienpusė… tada anrtą dieną (kartais tau užtrunka savaite) tavo geras naujas rasta draugas, žymi Ganos padangių muzikos žvaigždė paprašo tavęs pinigų, tu nepastebėjai, kad visus kartus tu mokėjai už alų ir už tro tro, bet dabar jis prašo pinigų verslui, tyyypo išleido naują CD ir dabar neturi pinigų. Paskolink jam 500 dolerių… 500 DOLERIŲ???? Iš kur?????????????? Naujasis draugas nesupranta, kad tu neturi pinigų ir tuo netiki, mano kad slepi pinigus nuo jo. Na šioje stadijoje, pamiršti savo „draugą“, gyveni savo gyvenimą, ir tiki, kad ne visi rasta nori sexo, pinigų ar vizos, bet kaskart kai tik suteiki šansą, istorija kartojasi, kol vieną dieną pabundi ir supranti, kad rasta kultūra beveik išnyko, ideologija nebe ideologija, o tik mada, kuri padeda pritraukti sex turizmą.
Pasiilgau tikrų žmonių, su tikromis emocijomis, kurie nesiekia tave išnaudoti, draugų su kuriais galima šaltą ir saulėtą dieną išgerti kavos senamiestyje, pasėdėti santakoje, keikti akropolį ir vistiek susitikti jame, šokti iki rytoj jam pube, arba mėgautis boškės malonumais.
Dabar mano širdyje nusivylimas ir ilgesys.

Aqua

Rodyk draugams