Pasivaikščiojimas su drambliais
Taigi mūsų kelionė tęsiasi, atostogos, rytas Larabangoj ant stogo, teka saulė, per naktį sužvarbęs kūnas nuo saulės maloniai šyla ir nesinori niekur eiti, guliu ant stogo ir stebiu, kas dedasi apačioje, o apačioje žmoneliai bunda, ima gaminti savo Fufu: virtas jam ir virtas plantain mushamas pagaliais dubeny, gera nuo stogo viską stebėti, nenoriai leidžiuosi žemyn, nes tingulys užpuolęs…apkeliaujam visą kaimelį, nuperkam vietiniai vaikų futbolo komandai kamuolį, nes iki šiol žaidė iš plastikinių maišiukų susuktu burbulu, sėdam ant motociklų, kuriuos mums išnuomavo ir pirmyn į Mole nacionalinį parką, į savaną ieškoti dramblių.
Aš pirmą kartą gyvenime sėdžiu ant motociklo, gražus raudonas, užkuriam iš kokio 10 karto, gaunu žavaus vaikino pasiūlymą: „Nori pabandyti?” aišku noriu, ir Aqua jau už vairo, išmokstu perjunginėti pavaras, gazas puikiai veikia, stabdžiai nelabai, bet kam tas rūpi, kai gazas puikiai veikia tai ir gazuoji, karštas vėjas gairina žandus, o Aqua vairuoja, greitis vos 60, bet jausmas kad skrieju belekaip smarkiai. Prie Mole nac. parko pasitinka sargybiniai, lygiai valandą jiem aiškinu, kad esu studentė, net mano pase yra anspaudas, kad esu AIESEC studentė metams, jie manęs neleidžia į parką su nuolaida, nes atseit pažymėjimo neturiu, įrodančio, kad esu studentė, aš laiko turiu, nes laukiu, kol kokia mašina paims mane ir nuveš į parko gilumą.
Neišsideriu nieko…sumoku pilną kainą ir į savaną, mus pastinka „Akuna Matata” laukinės kiaulės iš Liūto Karaliaus, nežinau jų pavadinimo, babūnai sau vaikšto aplinkui ir bando ka nors nudžiauti, kokį fotoaparatą ar rankinuką, pajuntu laukinės gamtos kvapą.
Nėra čia nei žirafų, nei zebrų, o liūtų ieškoti reikia toli toli, dviejų dienų kelionėje džipu, bet mes tikimės pamatyti dramblius. Praleidę dieną viešbutuke su baseinu, anksti ryte susitikom prie safari ofiso. Gidas arba dar kitaip Reindžeriu vadinamas su šautuvo pradėjo mūsų kelionę. Grupėje esame 6, vaikštome tyliai, tad pamatėm labai daug gražių gyvūnų, iš vandens kyla rūkas, krokodilai išgidrę mūsų žingsnius neria kuo giliau į vandenį, turbūt jie bijo žmonių labiau nei mes jų, keliu link mūsų prabėga „Akuna matata” šeimyna: paršas, paršienė ir daug mažiukų paršiukaičių, su vaikais jie pavojingi ir gali užpulti, nors šiaip jie taip įpratę prie reindžerių, kad vaikšto po kiemą kaip naminės kiaulės, šį kartą Liūto Karaliaus draugai neria į krūmus, o mes traukiamės į šalį, nes pikti šie šernanosiai gali būti itin žiaurūs, krūmuose pastebime antilopę su mažyliu, mažylis ne toks baikštus, tik žiūri į mus, domisi, stebi, o mama jau neria gilyn į krūmus, babūnai patogiai įsitaisę ant didelio vandens bako, stebi ir galvoja ką čia pavogus, rankų kremą, sausainį, o gal net fotoaparatą, įžūlūs gyvūnai…nekantraujam…o kur drambliai, kolegos keliavę 16 valandų iki Mole parko dramblių taip ir nepamatė, bijau, kad ir mum taip nenutiktų, staiga gidas sustoja…ženklu rodo, kad ir mes stotume ir būtume labai tylūs, ilgai nereikia galvoti kodėl, nes prieš mano akis išneria milžino galva. Milžiniškas žvėris žiūri tiesiai į mane ir straubliu skina medžio lapus, atrodo ramus ramus ir geras geras, nedaug trūko, kad bandyčiau jį paliesti, visgi laukinis žvėris, tad sveikas protas sako „Aqua ne ne ne” stebiu dramblį, po to dar vieną ir taip gražu, o jis nekreipia dėmesio į kvailus turistus, visi fotografuoja, bando patys „įlįsti į kadrą”, o man norisi amžinybę čia stovėti ir žiūrėti į drabmlį, kuriam visai nusispajut, dėl ko tie žmonės čia stovi ir žiūri.








