Odė draugystei arba atsisveikinimas
Būna linksmų dienų, būna liūdnų, yra dalykų kuriuos supranti, yra tokių, apie kuriuos net pagalvoti sunku, ateina dalykai, praeina, ateina kiti.
Šis blogas nebus linksmas, bet gal nebus ir liūdnas, tiesiog noriu tuo pasidalinti, kad būtų lengviau.
Pirma savaitė Ganoje buvo sunki, nors tai buvo prieš 9 mėnesius, atsimenu kaip šiandien, karšta, pilna žmonių, nešvaru, neusprantu ganiečių anglų kalbos, įvairios baimės: „Ar pritapsiu”, „Ar rasiu draugų”, „Ar pavyks darbe siekti rezultatų”, kupina tokių baimių ir nerimo, nieko nepažinodama nuėjau į vieną iš stažuotojų susitikimų, kaip žinia man pradžioje sunku užmegsti santykį, nežinau apie ką kalbėti, apie ką nenusikalbėti, taigi tarp 15 žmonių buvau tylenė akmenė, kol vienas stažuotojas manęs neužkalbino, sužinojau, kad jis iš Meksikos, kai papasakojo savo pirmos savaitės patirtis Ganoje, supratau, kad jis stiprus žmogus ir man nėra ko čia skųstis, būna blogiau…bet į viską jis žiūrėjo su pozityviu humoru, keista, bet labai lengvai vyko mūsų pokalbis, draugiškas, atviras, su šypsena, kažkaip tapom gerais draugais, kaskart kai man nesisekdavo meilėje, nežinodavau ko griebtis arba kokį sprendimą priimti, galų gale kokią knygą skaityti, jis man patardavo, žodžiu buvo pats geriausias patarėjas ir pašnekovas bet kokiu klausimu, lygiai taip pat geras partneris kelionėje ar vakarėlyje, sunku kai pripranti prie žmonių, jie tampa tau artimi ir staiga baigiasi jų stažuotė ir jie turi išvažiuoti, taip nutiko ir su juo, įteikiau Lietuvišką trisplavę, kad nepamirštų, apsikeitėm geru žodžiu, padėkojom vienas kitam už dalykus, kuriuos gavom, jis išskrido, buvo gaila, bet tikrai tikėjau, kad jo kelionė tęsis su nuotykiais kažkur kitur, gal namie Meksikoj, gal kitame pasaulio kampelyje, charizmatiškų žmonių nėra labai daug, o pozityvumo ir optimizmo tikrai iš jo pasimokiau.
Meksika toli, nesitikėjau, kad kada nors jį vėl pamatysiu, liko šilti prisiminimai…
Draugas pasiekė Meksiką, bet niekur daugiau nekeliaus, keista ir nesuprantama… kai išgirdau liūdną žinią negalėjau tuo patikėti, netikiu ir dabar, yra žmogus, nėra žmogaus, atrodo taip neteisinga, jis grįžo į Meksiką ir mirė, tiesiog nebeliko optimizmo, džiaugsmo, liko tik klausimas KODĖL?
Norisi verkti, kaltinti neteisingą pasaulį, piktintis, liūdėti, bet… aš noriu tik atsisveikinti ir sukurti kažką gražaus ir gero, kad įprasminčiau… atsigręžiu atgal ir su geriausiais jausmais atsimenu tuos 9 mėnėsius, kuomet pažinojau žmogų, kurį galiu vadinti savo draugu, ačiū, kad buvai šalia kai reikėjo, ačiū, kad buvai šalia, kai buvo linksma ir liūdna. Prisiminsiu tave su geriausiais jausmais ir šilčiausia šypsena…
Mielieji, branginkite draugystę, branginkite žmones, kurie šalia, su kuriais gera, nes viskas turi ne tik pradžią, bet ir pabaigą, brangikime vieni kitus, turime per mažai laiko neapykantai ir pykčiui
AQUA
